Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 12 03, 21:00

Po 20 metų Alina sugrįžo į Lietuvą ir „parsivežė“ refleksologiją: tai prevencija nuo susirgimų ir gilaus atsipalaidavimo menas

Šią vasarą į Lietuvą su šeima atostogauti grįžusi Alina Ribokienė į Jungtinę Karalystę taip ir nebegrįžo. Beveik dvidešimt metų Londone pragyvenusi lietuvė pajautė, kad dabar yra tinkamiausias metas ilgai brendusiems pokyčiams. Ir ji pakeitė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir veiklą. Kaip pasakoja tinklaraščiui Euroblogas.lt, šiandien Alina visą savo energiją skiria refleksologijai ir darbui su klientais, kuriems pandemijos laikotarpiu ši terapija tampa tikru išsigelbėjimu iš baimių, nerimo ir emocinio sunkumo gniaužtų.
Alina Ribokienė
Alina Ribokienė / Dovilės Petkės nuotr.

– Beveik 20 metų su šeima pragyvenai Jungtinėje Karalystėje, tačiau šią vasarą grįžę į Lietuvą atostogų į Londoną jūs taip ir nebegrįžote. Kas pasikeitė?

– Pandemija buvo laikas, kai sustojau ir pradėjau pastebėti, kas su manimi vyksta. O vyksta labai daug dalykų! Taip pat pradėjau ilgėtis namų. Tiesa, šis elgesys mano gyvenime skambėjo jau senokai, ypač po kiekvienų atostogų Lietuvoje.

Prabūdavau su šeima Lietuvoje penkias savaites, bet jau likus savaitei iki grįžimo į Londoną net draugai pastebėdavo, kad negerai jaučiuosi. Grįžimas į Londoną darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis, o adaptacinis laikotarpis grįžus – vis ilgesnis. Tada pradėjau savęs klausti, kam aš save taip kankinu. Tokių klausimų per pandemiją iškilo dar daugiau. O kas, jei nebus galimybės grįžti namo? Ką aš tada darysiu?

Dovilės Petkės nuotr./Alina Ribokienė
Dovilės Petkės nuotr./Alina Ribokienė

Pasitaikius pirmai galimybei skristi į Lietuvą, grįžome čia atostogų, bet, kai nusileidome Lietuvoje, supratome, kad kažkas keičiasi, kad kažkas šį kartą yra kitaip. Ir aplinkiniai pradėjo klausinėti, ar grįžau visam laikui. Tuomet pagalvojau, ar tikrai negalėčiau čia būti taip pat gerai kaip ten. Ir ar ten yra tikrai taip gerai, kaip yra čia?

– Gyvendama Londone tu dirbai barista, o refleksologija buvo tik pomėgis. Kaip ši terapija atsirado tavo gyvenime?

– Paskutinė mano darbovietė buvo Londono ekonomikos universiteto kavinė, kurioje pradirbau 13 metų. Baristos-kavinės vadovės darbas man padėjo pažinti žmones, nes kiekvieną rytą, sutikusi klientą, matydavau jo emocijas. Jei pamatau rūpestį veide, pasiūlau raminamosios arbatos, o jei klientas neišsimiegojęs – pasiūlau dvigubą kavos. Kartais reikia tiek nedaug, tik atkreipti į žmogų dėmesį.

Kažkuriuo metu gyvenant Jungtinėje Karalystėje mane ištiko asmeninė krizė. Kreipiausi į Vakarų medicinos gydytojus, tačiau šie pasiūlė tik raminamųjų ir antidepresantų. Pasakiau jiems „ne“ ir nėriau į informacijos paieškas. Pirmiausia atradau reiki, bet tuo metu apie energetiką ar holistiką dar nebuvo garsiai kalbama, todėl ieškojau toliau.

Galiausiai supratau, kad aš iš Lietuvos išvažiavau tam, kad parvežčiau į ją refleksologiją.

Ieškojau tinkamos masažo formos, išbandžiau jų net keletą, bet vis netiko. Kaip tik tuo metu skaičiau savipagalbos knygas, kuriose vis aptikdavau žodį „refleksologija“ – kaip vieną iš veiksmingiausių terapijos formų kūno ir emociniam gijimui. Pradėjau šį žodį pastebėti ir savo aplinkoje: metro, gatvėse, ant klinikų užrašų, bet niekaip nesupratau, kaip per pėdas galima pagerinti savijautą. Tada atradau mokytoją, nuo kurios pirmo prisilietimo supratau, kad radau tai, ko ieškojau.

Dovilės Petkės nuotr./Pėdos
Dovilės Petkės nuotr./Pėdos

– Kodėl grįžusi į Lietuvą nusprendei savo hobį paversti savo kasdiene veikla?

– Gyvendama Londone ir vis grįždama į Lietuvą atostogų, čia atsiveždavau ir savo pomėgį. Lietuvoje gyvenantys draugai ir pažįstami pradėjo domėtis, kas gi yra ta refleksologija, norėjo ją patirti. Augantis klientų ratas suteikė saugumo jausmą, kad aš esu reikalinga čia, Lietuvoje. Jų noras mane pasiekti buvo didesnis nei tų, kurie buvo Anglijoje.

Galiausiai supratau, kad aš iš Lietuvos išvažiavau tam, kad parvežčiau į ją refleksologiją. Lietuvoje turbūt nebūčiau jos atradusi, o Londone turėjau galimybę pasiekti pasaulinio lygio mokytojus. Atrodo, kad tai, ką sukaupiau per tuos 10 metų Anglijoje, yra savotiška grąža Lietuvai.

– Man pačiai, kai dar nebuvau bandžiusi refleksologijos, tai atrodė kaip paprasčiausias pėdų masažas. Tačiau kas iš tiesų tai yra?

– Refleksologija yra alternatyvi ar papildoma medicinos terapijos forma. Jos šaknys yra aptinkamos įvairiose kultūrose – senovės Egipte, Kinijoje, Graikijoje, Japonijoje. Panašu, kad senovėje prie pėdų liesdavosi visose pasaulio vietose. Skausmui malšinti buvo taikomas arba spaudimas, arba glostymas. Refleksologija, kurią mes žinome dabar, prasidėjo su zonų terapija, kurią sukūrė garsus JAV gydytojas Williamas Fitzgeraldas.

Refleksologija yra mokslas, nagrinėjantis principą, kad pėdose yra refleksai, atitinkantys kiekvieną organą ir kūno dalį. Tinkamas šių refleksų stimuliavimas gali padėti spręsti daugelį sveikatos problemų. Taip pat ši terapija gali būti kaip prevencinė priemonė. Mano pačios suvokimu, tai prevencija nuo susirgimų, chroniškų simptomų švelninimas ir gilaus atsipalaidavimo menas.

– Kokius pokyčius po refleksologijos terapijos pastebi klientai?

– Būna, kad po terapijos juos troškina. Tai reiškia, kad organizmui trūksta vandens, kūnas nori pašalinti toksinus. Jei išberia odą, vadinasi vyksta valymosi procesas. Būna, kad po refleksologijos žmonės užmiega. Vadinasi, kad kūnui reikėjo gilaus poilsio. Arba skauda raumenis, kaip po kokios treniruotės.

Šios terapijos metus galima padaryti labai daug dalykų – galima sumažinti migrenos skausmus ar akių spaudimą, atlaisvinti sinusus, sureguliuoti hormonus ir t.t. Sunku viską išvardyti, tačiau tai kaip koks kūno sistemos perkrovimas.

– Ar ateina klientų, turinčių ne kiek kūno, bet emocinių sunkumų?

– Taip, tokių šiuo metu turbūt yra daugiausia. Aplinkybės, kuriose gyvename, sustabdė žmones nuo reikalų ir kiekvienas liko su savimi. Kas atsitiko? Kai kurie žmonės suprato, kad galbūt ne visai patys sau patinka, nemoka su savimi būti ir nepažįsta savo emocijų. Mes esame tokie viskuo perpildyti, kad net nebežinome, kas esame. Daugelis apsilankiusiųjų sako, kad nebesusitvarko su savimi, užplūdusiomis nesuvaldomomis emocijomis, kad juos kankina pervargimas, miego sutrikimai, nerimo priepuoliai ir padidėjusios baimės.

– Užsiminei, kad pajutus tokį didelį klientų poreikį refleksologijai net teko samdytis verslo konsultantę.

– Taip. Man buvo reikalingas žmogus, kuris padėtų su verslo strategija, rinkodara ir tai buvo vienas geriausių sprendimų. Priklausau WHUB moterų klubui ir bendradarbystės erdvei, kur dirbu ir priiminėju klientes sesijoms. Ten susipažinau su jo bendrąįkūrėja Patricija Miklušiene, kuri konsultuoja prekių ir paslaugų ženklus grožio ir sveikatingumo sektoriuose.

Mes per daug „taškomės“ nuo vieno darbo prie kito, bandome viską pasidaryti patys.

Su ja ir jos agentūra šiuo metu dirbame ties verslo auginimo strategija, marketingu. Būtent šios pandemijos metu supratau, kokia svarbi yra bendrystė. Net versle ji atneša daug daugiau naudos, nei vienas pats padarytum.

Mes per daug „taškomės“ nuo vieno darbo prie kito, bandome viską pasidaryti patys. Tada ir išeina, kad prie vieno „Instagram“ įrašo sėdi pusę dienos ir galiausiai supranti, kad nei moki laisvai mintį reikšti, nei žinai visas lietuvių kalbos taisykles. Aš taip „persijunginėti“ negaliu. Lai mano rankos būna skirtos tam, kam labiausiai jų reikia.

Refleksologijos mokytojai sako, kad tai, kaip žmogus žiūri į savo pėdas, daug pasako apie tai, ką jis galvoja pats apie save. Mūsų visuomenėje pėdos yra labai apleistos ir ignoruojamos, todėl mano darbas ir yra toks – padėti žmogui per pėdas užmegzti dialogą su savimi, perteikti jų pasakojamą istoriją ir padėti susitikti su tikruoju savimi. Kiekvienas turime daryti tai, ką darome geriausiai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Euroblogas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką