– Kaip išvengti insulto, kai spaudimas yra aukštas, ir ką daryti, kai jau yra išsivystęs prieširdžių virpėjimas?
– Tokiu atveju pagrindinis taikomas gydymo būdas – vaistai. Apie 60 metų buvo vartojamas varfarinas, kuris padarė daug gerų darbų, bet jis yra ir kaprizingas vaistas, nes jo poveikis nuo daug ko priklauso: ir nuo maisto, ir nuo kitų vaistų, ir nuo kitų ligų. Ligonis turi būti nuolat stebimas koreguojant vaisto dozę pagal atliekamus kraujo krešumo tyrimus, kad nepradėtų kraujuoti arba kad jo neištiktų insultas. Tačiau šiuo metu yra naujos kartos geriamieji antikoaguliantai, kurių skirtą dozę vartodami pacientai gali būti ramūs ir jiems nereikia daryti jokių kraujo krešėjimo tyrimų. Tai yra naujų vaistų atsiradimo era, ir mes iš jų tikimės labai gerų rezultatų.
Kitas būdas siekiant išvengti insulto esant prieširdžių virpėjimui – kairiosios prieširdžio ausytės chirurginis pašalinimas arba užkimšimas tam tikrais kamščiais. Tačiau tai yra pakankamai brangūs gydymo būdai, kuriems, be to, vis dar yra renkami įrodymai.
Žmogus su prieširdžių virpėjimu turi 5 ar net 6 kartus didesnę insulto riziką nei tas, kurio prieširdžiai nevirpa.
Noriu atkreipti dėmesį į arterinę hipertenziją, kuri, kaip prieširdžių virpėjimo ir daugelio kitų ligų priežastis, yra palyginti lengviausiai kontroliuojama. Turime kalbėti apie prevenciją. Žmonės turi žinoti, kad normalus spaudimas yra 120/80. Sveikas žmogus naktį dar numeta 10–20 proc. spaudimo. Tiems, kuriems spaudimas paryčiais pakyla, turėtų žinoti, kad yra tik laiko klausimas, kada jiems pradės virpėti prieširdžiai.
Yra vaistų esant arterinei hipertenzijai, kuriuos pasitelkus, galima atimti iš ligos tai, ką ji yra padariusi. Visada stengiuosi ligoniam įpūsti optimizmo, skatinti rūpintis savo sveikata kuo anksčiau.
– Ar galima tikėtis, kad prieširdžių virpėjimas praeis natūraliai?
– Jeigu kalbame apie arterinės hipertenzijos sukeltą prieširdžių virpėjimą, tai galime kalbėti ir apie prevenciją. Žmogus turi domėtis savo sveikata ir jeigu jo spaudimas aukštas, jis sąmoningai turi kontroliuoti jį. Žmogus negali būti tik už virvelių tampoma lėlė. Tad, esant padidintam kraujo spaudimui, labai svarbus fizinis aktyvumas, kuris mažina spaudimą.
Dabar visame pasaulyje, kuriame tyko šios civilizacijos ligos, populiarėja fizinis aktyvumas, žmonės buriasi į grupes, vaikšto, bėgioja. Yra net aparatų, kurie skaičiuoja nueitus žingsnius ir įkvepia entuziazmo vaikščioti daugiau. Ne tik nejudrumas, bet ir nutukimas didina kraujo spaudimą ir sukelia kitas civilizacijos ligas, todėl turime sąmoningai kontroliuoti šiuos dalykus.
– Ar prieširdžių virpėjimas ir insultas gresia tik žmonėms, kurių aukštas spaudimas? Hipotonikai gali būti ramūs?
– Būna, kad hipotonikai tampa hipertonikais. Ir tokie pacientai yra gana sudėtingi, nes visų pirma juos yra sunku įtikinti, kad jie turi problemų su aukštu spaudimu ir kad privalo jį žeminti.
– Ar prieširdžių virpėjimas gresia jauniems žmonėms?
– Statistiškai, žmonės, kuriems yra 50–60 metų, turi 1,5 proc. insulto riziką esant prieširdžių virpėjimui, tie, kuriems yra 70–80 metų – 2,1 proc., o tarp žmonių, kuriems yra 80–90 metų – jau 23 proc. Tiems, kas nuo jaunystės turėjo aukštą spaudimą, sulaukus 60–70 metų ateina laikas mokėti už tai.
Kaip minėjau anksčiau, prieširdžių virpėjimas turi daug priežasčių. Galima jas suskirstyti į kardiologines (pvz., širdies vožtuvų ligos, sinusinio mazgo silpnumas, kardiomiopatijos, po širdies operacijų ir t. t.) ir nekardiologines (pvz., dėl plaučių, skydliaukės ligų, elektrolitų balanso sutrikimų, alkoholio ir kt.). Todėl šias priežastis gali turėti ir labai jauni žmonės. Prieširdžių virpėjimas gali būti ir nesusijęs su padidintu kraujo spaudimu. Šiuo metu labai intensyviai tyrinėjamos ir prieširdžių virpėjimo genetinės priežastys.
Šaltinis – sveikas.lt
