Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 22d. 09:00

Psichologijos profesorė: priklausomybė nuo alkoholio iki šiol yra „nematomas dramblys“ kambaryje

Alkoholizmas Interviu
123RF.com nuotr. / Alkoholizmas

„Beveik visi priklausomi nuo alkoholio žmonės neigia savo ligą“, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto prof. dr. Laima Bulotaitė. Labai dažnai žaisti žaidimą „aš bet kada galiu nustoti gerti“ alkoholikams padeda jiems artimiausi žmonės: šeima, draugai ir kolegos.

Kaip išeiti iš užburto rato? Kas geriausiai padeda žmogui suvokti turint priklausomybę nuo alkoholio? Apie tai interviu su VU psichologijos profesore dr. L.Bulotaite.

Noras vartoti yra nevaldomas

– Pradėkime nuo esmės: kas yra priklausomybė nuo alkoholio? Ar tai liga, o gal silpnybė, apsileidimas, kurį įveikti ne visiems užtenka valios?

– Tai diagnozė ir liga, kurią nustato specialistas, remdamasis tam tikrais kriterijais. Pagrindinis jų – nenumaldomas troškimas vartoti, šiuo atveju alkoholį. Čia neužtenka pasakyti „noriu“. Daug ko mes norime, tačiau suprantame, kad kartais negalime. Bet, jeigu žmogus priklausomas, jam jokie maldavimai, moraliniai ir kitokie argumentai, net grasinimai, nepadės. Tas noras vartoti yra nevaldomas. Kitas dalykas, aiškiai rodantis priklausomybę, – kad žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio. Jis gali sakyti eidamas į svečius, kad išgers tik vieną ar dvi taureles ir daugiau nebegers. Jei neturi priklausomybės, tikriausiai taip ir bus. Tačiau priklausomas asmuo pavartojęs alkoholio nebegali sustoti: paragavęs jis pajaučia skonį, poveikį ir ima vartoti toliau.

Jokie maldavimai, argumentai, net grasinimai, nepadės. Tas noras vartoti yra nevaldomas.

Dar vienas požymis – tolerancijos didėjimas. Iš esmės taip ir vystosi priklausomybė. Žmogus vartoja tam, kad pajaustų malonumą, sumažintų įtampą – priežastys gali būti įvairios. Tačiau vartojant ilgą laiką, reikia vis didesnio alkoholio kiekio, kad pasiektų norimą rezultatą. Įprasto kiekio nebeužtenka, organizmas įpranta, didėja tolerancija. Kartais žmonės giriasi, kad „galiu daug pakelti“ (išgerti alkoholio – aut. past.). Tačiau tai tik rodo, kad organizme didėja alkoholio tolerancija. Anksčiau ar vėliau visada pasiekiama stadija, kai išgėrus didelį kiekį alkoholio priklausomas asmuo jaučiasi lyg ir neblogai, tačiau staiga labai greit apgirsta. Manau, visi esame matę žmonių, priklausomų nuo alkoholio, kurie net ir išgėrę 50 g alkoholio būna visiškai apsvaigę.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

– Kokie dar ženklai išduoda, kad žmogus yra priklausomas nuo alkoholio?

– Priklausomas žmogus geria, nepaisant to, kad mato neigiamas pasekmes. Standartinė situacija: priklausomas žmogus pykstasi su žmona, gal jau net prarado šeimą ar darbą. Atrodo, tiek turėtų pakakti, kad sustotum ir nebegertum. Tačiau to padaryti pats žmogus negali dėl jau minėtų priežasčių. Priklausomybę išduoda ir tai, kad žmogus nebeturi jokių pomėgių ir interesų, kurie jam rūpėjo ir džiugino anksčiau. Viskas siejasi tik su gėrimu: jis galvoja ir svajoja tik apie tai, kur gauti išgerti.

Specialistas, nustatantis alkoholizmo diagnozę, įvertina visus kriterijus. Jei žmogaus būklė atitinka bent tris iš anksčiau išvardintų, jau galima įtarti priklausomybę kaip ligą, kurią reikia gydyti.

Alkoholizmo požymiai

  • Geriama dažnai, sau ir aplinkiniams sakant, kad tai padės nusiraminti po kasdieninių rūpesčių, išsimiegoti, pralinksmėti;
  • Žema savigarba, bloga nuomonė apie save;
  • Sprendimas mesti gerti ir nesugebėjimas jį vykdyti;
  • Ieškoma pasiteisinimų (ir jie randami), kodėl reikia išgerti;
  • Atminties užtemimai – visai neprisimenama, kas vyko išgertuvių metu ar po jų;
  • Pastangos slėpti gėrimą – praleistas darbo dienas, pamokas, paskaitas bandoma pateisinti liga, meluojama;
  • Dėl girtavimo kaltinami kiti žmonės (draugai, kolegos, artimieji).

– 20192020 m. gyventojų apklausa rodo, kad alkoholį kasdien vartoja vos 2 proc. lietuvių. Ką rodo tokia statistika? Ar alkoholio vartojimo dažnumas, reguliarumas rodo priklausomybę?

– Nesutikčiau, kad mums svarbūs tik tie žmonės, kurie geria kasdien. Yra priklausomų žmonių, kurie geria vieną kartą per savaitę, kiti – tik savaitgaliais. Tai tikrai nėra esmė. Svarbu ne tik dažnumas, bet ir kiekis, kurį jie geria.

– Kodėl daugeliui priklausomų žmonių taip sunku pripažinti priklausomybės faktą ir pradėti ieškoti pagalbos?

– Kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio yra toks terminas anozognozija. Tai – savo ligos neigimas. Šis sutrikimas, kai ligonis nesuvokia, kad yra sutrikusi jo organų veikla, ir tuos sutrikimus neigia, būdinga ne tik alkoholikams, bet ir sergantiems kitomis ligomis. Beveik visi priklausomi nuo alkoholio žmonės neigia savo ligą.

– Tai kodėl tada kreipiasi į gydymo įstaigas? Kas būna tas lūžio taškas?

– Dažniausiai taip nutinka ne dėlto, kad patys būtų susivokę, jog reikia pagalbos. Tokių asmenų yra, bet jų skaičius nedidelis. Paprastai gydytis priklausomi asmenys ateina po šeimoje ar darbe iškelto ultimatumo: arba tu eini gydytis, arba mes skiriamės; arba tu ieškai pagalbos, arba neteksi darbo, negausi palikimo ir pan.

Pastaruoju metu matosi teigiama tendencija, jog gydytis priklausomybę nuo alkoholio skatina darbdaviai. Tai iš dalies lemia įvairios šviečiamosios iniciatyvos ir kampanijos, per kurias darbdaviai supažindinami, kaip stiprinti darbuotojų sveikatą, skatinti sveiką gyvenimo būdą, taip pat neretai jie mokomi atpažinti ir padėti priklausomybę turintiems darbuotojams. Tokiam darbuotojui vadovai iškelia sąlygą: „Eik gydytis ir mes tada tavęs neišmesime“. Taigi, labai dažnai pradžioje žmonės kreipiasi į gydymo įstaigą ne dėl savęs, bet dėl to, kad bijo prarasti darbą. Deja, tokiu atveju gydymas būna ne visai sėkmingas – gydymo metu žmogus turi pripažinti, kad serga priklausomybe nuo alkoholio. Tik tuomet jis pradeda sveikti.

Matosi teigiama tendencija, jog gydytis priklausomybę nuo alkoholio skatina darbdaviai.

Aš ne toks, kaip kiti“

– Alkoholizmas vis dar labai apaugęs stereotipais. Kaip jie veikia pačius priklausomus asmenis?

– Dažnai tie, kurie geria, įsivaizduoja, kad alkoholikai yra antrarūšiai žmonės, kurie voliojasi patvoriuose. O jie tokie nėra… Jie turi darbą ir pan. Bet priklausomų nuo alkoholio žmonių yra iš įvairių socialinių sluoksnių. Tai suvokti geriančiajam labai svarbu. Nes jeigu psichologas gydo žmogų, o jis pats to nenori (nesigydo), nemano, kad turi problemą, gydymas bus nesėkmingas. Kitoms ligoms tai nėra taip būdinga: nustatoma diagnozė ir paprastai žmonės patys kreipiasi ir gydosi.

– Galbūt dėlto ir sunku pajusti tą perėjimą nuo saikingo vartojimo iki nebekontroliuojamo?

– Pats žmogus sunkiai pajus tą momentą. Jis turėtų iš anksto žinoti, kad saugaus alkoholio kiekio nėra. Nenoriu vartoti termino „saikingas vartojimas“, todėl, kad nėra tokio alkoholio kiekio, kuris visiems tiktų. Tai labai individualu. Jeigu žmogus visiškai negalvos apie tai gerdamas, tik rūpinsis, kad jam malonu, džiaugsis, kad didėja tolerancija ir nebūna pagirių, aišku, jis taps priklausomu.

Kiekvienas iš mūsų valgydami turėtume galvoti apie tai, kad nereikia persivalgyti, geriau rinktis sveiką maistą. Lygiai taip pat vartojant alkoholį turėtume pagalvoti apie pasekmes, pavyzdžiui, kad išgėręs negalėsiu vairuoti. Taip pat – kad negalima daug išgerti, nes gali būti blogai. Vėliau sustoti iš tiesų labai sunku. Kai dirbau konsultante ir pas mane ateidavo konsultuotis priklausomi žmonės, beveik iš kiekvieno girdėdavau, kad „man alkoholis dar nekelia didelių problemų. Kai pamatysiu, kad kelia, nustosiu“. Deja, to pamatyti jis negalės. Nes žmogaus organizmas jau reikalaus alkoholio, pats žmogus šio proceso nebekontroliuos.

– Žmonės vis drąsiau viešai kalba apie savo problemas, neslepia, kad lanko psichoterapiją. Kokia situacija su priklausomybėmis: ar alkoholizmas vis dar yra stigma?

– Daugumai vis dar sunku pasakyti, kad gydosi priklausomybę. Čia panašiai kaip su psichikos liga. Stigma yra, bet tai – natūralus dalykas. Pirmiausia dėl to, jog ilgai buvo sakoma, kad alkoholizmas – ne liga, bet valios trūkumas, žmogaus pasirinkimas. Todėl žmonės iki šiol bijo apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos viešai ir dėl savęs (kad nepalaikytų silpnu), ir dėl šeimos narių. Pvz., jei vaikas mokykloje kažkaip ne taip pasielgs, jam iš karto sakys: „ko norėti – tėvas alkoholikas“.

Daugumai vis dar sunku pasakyti, kad gydosi priklausomybę.

Negalima nuolaidžiauti

Kad ir ilgai neigiant, vieną dieną dažniausiai ateina suvokimas, jog reikia ieškoti pagalbos. Nuo ko pradėti? Kur ir kokios pagalbos ieškoti?

– Informacijos, kur ieškoti pagalbos ir kreiptis, yra internete. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad reikėtų jos ieškoti oficialiuose puslapiuose, o ne visokiuose mistiniuose. Dar vienas momentas, kurį noriu paminėti: jei žmogus dar nėra priklausomas, pats sau galėtų padėti tiesiog kontroliuodamas elgesį, analizuodamas situacijas, savo jausmus, susijusius su alkoholio vartojimu.

Psichologai žino: dažniausiai už priklausomybės slepiasi kažkokia problema. Pvz.: gal aš geriu, kad pašalinčiau įtampą? Jeigu aš nežinosiu, kas man kelia įtampą, toliau gersiu (nes tai, tikėtina, padeda). Tačiau problemos neišspręsiu. Pirmiausia aš turiu išsiaiškinti įtampos priežastis ir bandyti tai spręsti. Gėrimas yra pasirinkta priemonė spręsti kažkokią konkrečią problemą. Analizuojant save, išsiaiškinus, ką duoda alkoholis, rasi atsakymą.

Alkoholį iš žmogaus gali atimti – galima jį uždaryti, neduoti gerti, bet jeigu lieka psichologinė problema, jis gali sugalvoti dar blogesnį scenarijų nei gėrimas.

Alkoholį galima atimti, bet jei lieka psichologinė problema, jis gali sugalvoti dar blogesnį scenarijų nei gėrimas.

Labai svarbu suprasti, kad psichologas niekada nepasmerks, neklijuos etikečių, nesakys, kad esi toks ir anoks. Jis padės susivokti, atrasti priežastis, pagalvoti apie tai, apie ką pats niekada nesusimąstei, nedrįsai net pagalvoti.

Dar vienas pagalbos šaltinis – anoniminių alkoholikų susirinkimai. Tai yra savitarpio pagalbos grupės. Visame pasaulyje dirbantys specialistai pripažįsta, jog jos žmogui labai padeda išlikti blaiviam. Jau iš pavadinimo suprantame, kad jos yra anoniminės. Internete nurodoma, kur ir kada, kokiame mieste, kokiu laiku grupės nariai renkasi. Galima ateiti, galima jiems elektroninį laišką parašyti ir taip gauti patarimų. Priklausomybę turintiems žmonėms ir jų artimiesiems tokios grupės labai padeda, nes ten renkasi tokie patys, kaip ir jie – alkoholikai. Ten jie pamato, kokie įvairūs žmonės susiduria su alkoholizmo diagnoze: išsilavinusių, daug pasiekusių, turtingų ir pan. Kartais jau vien tai padeda – suvokimas, kad geria ir dėl to problemų gali turėti visi, net ir žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Šių grupių lankyti niekas neverčia, tačiau patirtis rodo, kad dauguma, nors kartą nuėję, ten randa daug pagalbos ir lankosi reguliariai.

– Kuo gali padėti artimieji, draugai? Kokia pagalba reikalingiausia, o ko geriau nedaryti?

Priklausomybė nuo alkoholio pas mus vis dar yra „nematomas dramblys namuose“. Visi apsimeta, kad nepastebi, nors žino, supranta, kad žmogus serga. Tačiau tokiu savo elgesiu šeimos nariai ir kolegos, patys to nenorėdami, padeda žmogui toliau gerti. Bijodami stigmatizacijos žmonės slepia priklausomybės ligą. Bet jūs įsivaizduokite, kiek tam „drambliui“ namuose reikia vietos: jis didelis, visi turi prisitaikyti, nes jis pasisukęs tave gali sutrypti, sužeisti, jo negalima įsiutinti. Namie svarbiausias tik „dramblys“, visi kiti nesvarbūs. O „nematomas“ dėl to, kad visi apie jį tyli. Juk atėjusios į darbą žmonos ar į mokyklą vaikai nepasakoja, jog neišsimiegojo, nes namuose siautėjo girtas vyras ir tėvas?

Tam „drambliui“ gyventi visai gerai, nes visi prie jo prisiderina ir net sprendžia jo problemas. Pvz.: žmogus iš vakaro „užgėrė“, ryte negali eiti į darbą – prašo žmonos paskambinti į darbą ir pasakyti, kad blogai jaučiasi. Ši taip ir padaro: pasako, kad vyras serga, nors visi (net ir kolegos) greičiausiai supranta, kad žmogus prastai jaučiasi, nes gėrė. Tačiau, kol šis vaidinimas tęsis, priklausomybe sergantis asmuo nieko nedarys. Todėl svarbiausia, ką turi padaryti šeima ir artimieji, nustoti nuolaidžiauti. Be to, nereikėtų žadėti to, ko neįgyvendinsite. Pvz., žmona grasina vyrui, kad „jeigu jis nenustos gerti, skirsiuosi“. Tačiau taip sako vieną, du, šešis kartus ir nesiskiria. Taip nieko nebus: pasakius, kad bus pasekmės, jos ir turėtų būti.

Labai svarbus ir pasitikėjimas. Jei žmogus jau pradėjo gydytis, jam svarbu jausti, kad jo pokyčiai matomi ir vertinami. Jei to nebus, priklausomas žmogus vien dėl to vėl gali pradėti gerti. Taigi, šeima irgi turi suprasti, kad ir ji turi keistis, auginti pasitikėjimą. Tai procesas, kuriame svarbios visos smulkmenos.

Kur ieškoti pagalbos

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką