Dabar populiaru
Publikuota: 2016 liepos 3d. 07:01

Šeimos drama: kol vyras kovojo su vėžiu, moteris po pagalbinio apvaisinimo laukėsi dvynukų

Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Ieva Drėgvienė (kairėje)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkę Ievą Drėgvieną tapti aktyvia kovotoja už pažangų Pagalbinio apvaisinimo įstatymą pastūmėjo ne tik idėja, bet ir skaudi asmeninė patirtis. Kai jos vyras susirgo onkologine liga, šeima ryžosi dirbtiniam apvaisinimui ir iki šiol dėkoja medikams, išplėšusiems jų atžalas iš mirties gniaužtų.

– Kada jūsų šeimai kilo mintis ryžtis dirbtiniam apvaisinimui?

– Mūsų atveju nebuvo taip, kad aš ar mano vyras negalėtume susilaukti vaikų natūraliai. Buvome jauna, darbinga šeima, abu siekėme karjeros ir vis atrodė, kad nėra kur skubėti su vaikais, pirmiausiai reikia užsitikrinti pagrindą po kojomis. Tačiau netikėtai smogė liga ir visos vertybės labai greitai persidėliojo. 2008 m. mano vyrui buvo diagnozuota viena iš kraujo vėžio rūšių – lėtinė mieloleukemija.

Rudenį vyras buvo pradėtas gydyti, o jau kitų metų vasarį man buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra.

Prieš pradėdami gydymą medikai perspėjo, kad pradėjus vartoti vaistus yra labai didelė tikimybė, kad vyras ateityje negalės turėti vaikų. Jie pasiūlė pagalvoti apie ateitį ir pasirūpinti lytinių ląstelių užšaldymu. Taip ir padarėme.

Rudenį vyras buvo pradėtas gydyti, o jau kitų metų vasarį man buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra. Apie savaitę į pilvą buvo leidžiami hormoniniai vaistai, tuomet narkozės metu buvo paimtos kiaušialąstės, mėgintuvėlyje sukurti trys embrionai ir jie visi, vėl taikant narkozę, perkelti į gimdą. Mus lydėjo sėkmė – procedūra buvo sėkminga iš pirmo karto.

– Kaip sekėsi nėštumo metu?

– Kai jau buvau nėščia, paaiškėjo, kad vyro gydymas nedavė rezultatų, jis vėl atkrito. Todėl jam buvo paskirta kaulų čiulpų transplantacija, o aš su dviem vaikais po širdimi leidau laiką kartu su vyru ligoninėje. Po sėkmingos transplantacijos jis buvo išleistas namo, bet nepraėjus šimtui dienų įvyko antras ligos recidyvas ir mes vėl atsidūrėme labai sudėtingoje padėtyje.

Dėl viso šio streso mūsų vaikai gimė gerokai per anksti – 27 savaičių. Jie buvo labai maži: vienas svėrė apie 1,1 kg, kitas – apie 1,2 kg.

Viltys dėl ateities buvo labai miglotos, tačiau mokslo pažangos dėka vyrui pavyko išsikapstyti. Dėl to ją taip ir ginu. Pagal Vilties programą vyras gavo modernių vaistų, kurie Lietuvoje dar nebuvo kompensuojami, t. y. kompanija visus metus jų dovanojo nemokamai. Liga atsitraukė jau po mėnesio. Dabar šie vaistai kompensuojami visiems pacientams, tačiau tam pasiekti prireikė milžiniškų pastangų.

Galbūt dėl viso šio streso mūsų vaikai gimė gerokai per anksti – 27 savaičių. Jie buvo labai maži: vienas svėrė apie 1,1 kg, kitas – apie 1,2 kg. Žinoma, tai buvo didžiulis smūgis. Tuo metu mano vyras buvo atsidūręs ligoninėje dėl atkryčio, labai sunkios būklės jis gulėjo kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje, o kitoje gatvės pusėje, neišnešiotų naujagimių skyriuje, inkubatoriuje augo mūsų vaikai.

– Galima tik įsivaizduoti, ką tuo metu jums teko patirti...

– Mūsų šeimai tai buvo labai sunkus metas, kita vertus, ir labai viltingas, nes mes sulaukėme vaikų ir labai jais džiaugėmės. Šiuo metu tai sveiki, žavūs vaikai, kurie rudenį eis į mokyklą, ir už tai galiu dėkoti tik profesionaliems medikams ir mokslo pažangai.

Anksčiau jie tiesiog neišgyvendavo. 27 savaičių kūdikiai gimsta tikrai labai silpni, jie patys nekvėpuoja, maitinami per zondą, jiems daroma labai daug tyrimų, jie gauna labai daug vaistų. Ypač skausmingos pirmos penkios dienos, nes gydytojai dar negali pateikti jokių prognozių. Laimė, mūsų vaikai užsikabino ir išgyveno.

V. Buivydės nuotr./Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė
V. Buivydės nuotr./Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė

– Ar nebuvo baisu ryžtis pagalbinio apvaisinimo procedūrai?

– Tikrai nebuvo. Tiesiog susidūrėme su onkologine liga ir mums reikėjo šio metodo, kadangi buvo visiškai neaišku, ar ateityje turėsime galimybę susilaukti vaikų. Kadangi tuo metu įstatymai tai leido, finansinės galimybės – taip pat, ryžomės pagalbiniam apvaisinimui. Tačiau jeigu būtų reikėję kartoti procedūrą dar kartą, nesu tikra, ar būtume pajėgūs finansiškai tai padaryti.

Pagaliau procedūra sekina ir psichologiškai. Tu lauki rezultato ir gyveni tik viltimi. Mes žinojome, kad iš pirmo karto procedūra gali nepavykti, tačiau mus lydėjo sėkmė. O yra šeimų, kurios susilaukia vaiko tik po aštunto bandymo ir kiekvieną kartą moteriai tenka iš naujo vartoti hormoninius vaistus, kurie turi šalutinį poveikį. Kai kurios moterys nuo jų netgi labai kenčia – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

– Kokia buvo jūsų reakcija, kai išgirdote, kad turėsite dvynukus?

– Mūsų reakcija buvo normali. Gydytojai mus buvo įspėję, kad nors dažniausiai prigyja tik vienas embrionas, yra tikimybė susilaukti dvynukų ar net trynukų, mes dėl to galvos nesukome.

Tik vėliau mačiau, kokios gali būti pasekmės, kai gimsta trynukai, ypač neišnešioti. Beje, Lietuva pirmauja pagal daugiavaisių nėštumų statistiką pagalbinio apvaisinimo būdu. Mat kitose šalyse linkstama įsodinti vieną gerą, sveiką, stiprų embrioną ir tuomet tikimybė, kad jis prigis, siekia net 70 proc. Pas mus įsodinami trys embrionai, bet sėkmės procentas gerokai mažesnis.

– Kokios mintys sukosi galvoje, kai prasidėjo priešlaikinis gimdymas?

– Kai man gimė vaikai, dar net nebuvau išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų. Viskas prasidėjo labai netikėtai – pradėjo mausti pilvą. Iš karto nuvykau pas gydytoją, o ji iš karto mane išsiuntė į ligoninę, nes buvo prasidėjęs gimdymas. Ligoninėje buvo suleisti vaistai, brandinantys vaikų plaučius, tačiau gimdymo sustabdyti jau buvo neįmanoma. Į ligoninę mane paguldė penktadienį, o ankstų sekmadienio rytą jau pagimdžiau.

Kol gulėjau iki gimdymo, tikrai buvo labai baisu. Skaičiau labai daug informacijos apie tokio amžiaus kūdikių išgyvenimo galimybes. Tačiau kai jie gimė ir tą pačią dieną juos pamačiau inkubatoriuje, aplankė labai didelė laimė – mes turėjome vaikus.

Ir tuomet įsijungė gražūs motiniški jausmai. Tiesiog stengiausi tikėti, kad jie išgyvens ir užaugs sveiki. Taip pat labai pasitikėjau medikais ir buvau sau pasakiusi: lapkritį visi vyrai tikrai grįš namo. Taip ir įvyko – lapkritį namo parvykome ir mes su dvynukais, ir vyras.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Piketas dėl pagalbinio apvaisinimo

– Kokias didžiausias blogybes matote dabartiniame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme?

– Noriu pabrėžti, kad sergamumas onkologinėmis ligomis Lietuvoje yra labai didelis. Serga vaikai, jauni žmonės, o pasveikę toliau gyvena pilnavertį gyvenimą, dirba, sukuria šeimas ir nori susilaukti vaikų, bet nespėja užsišaldyti lytinių ląstelių. Jiems belieka tik vykti į Latviją, Estiją, Lenkiją ar Turkiją ir ten pasinaudoti lytinių ląstelių bankais.

Lytinių ląstelių donorystė leidžiama visoje Europoje, išskyrus Lietuvą. Beje, daugelis mėgsta patarti – įsivaikinkite. Tačiau pagal įstatymus onkologiniai pacientai neturi tokios teisės. Norintieji įsivaikinti pildo labai rimtas sveikatos formas ir vienas iš kriterijų, draudžiančių įsivaikinti, yra onkologinė liga.

Kitas aspektas: draudimas užšaldyti embrionus reiškia, kad bus naudojama daugiau hormoninių vaistų. Mano manymu, pačiai šeimai turi būti suteikta teisė pasirinkti, ką šaldyti – kiaušialąstę ar embrioną. Dabar atsitiko taip, kad už šeimą nuspręsta, kad šaldyti galima tik kiaušialąstę, nors, mano žiniomis, Lietuvoje iš užšaldytos kiaušialąstės iki šiol nėra gimusių vaikų.

Pagaliau tai apsunkina pačią procedūrą, nes iš trijų kiaušialąsčių gali nesusikurti nė vieno embriono, o gali susikurti trys. Tuomet pagal įstatymą reikia perkelti visus embrionus. Seimo pirmininkė džiūgauja – taigi valio, trynukai. Tik klausimas, ar ji suvokia, ką reiškia trynukai, ypač 26 savaičių. Aišku, šeima, kuri nori turėti vaikų, džiaugsis ir trynukais. Aš pati be galo džiaugiausi dvynukais, bet tikrai nesitikėjau, kad jie gali gimti 27 savaičių.

Įstatymas bene skausmingiausiai palies poras su genetinės ligos perdavimo rizika. Dažnai tik sulaukusios nesveiko naujagimio jos sužino turinčios tokią bėdą. Galimybė joms susilaukti sveiko vaiko pasaulyje yra: pažangiais tyrimo metodais atrenkamas genetinių pakitimų neturintis embrionas.

O kas vyksta Lietuvoje? Moteris natūraliai pastoja, tikėdamasi, kad pavyks neperduoti ligos vaikui, tačiau genetiniai tyrimai parodo, kad kūdikis gims su alinančia liga. Tokiais atvejais mūsų įstatymai leidžia nutraukti net 14 savaičių nėštumą ir moteris tam ryžtasi, kadangi ji jau turi vieną tokį vaiką ir žino, kas laukia antrojo.

Kas yra geriau: atrinkti sveiką embrioną, juk jis atrenkamas ne pagal akis ar lytį, ar tegu gimsta vaikas su sunkia negalia, traumuojančia ir patį vaiką, ir jo tėvus? Visos šeimos, kurios augina sunkiai sergančius vaikus, labai myli juos ir rūpinasi, bet joms taip pat rūpi, kad kitas vaikas gimtų sveikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

01:03
22:58
25:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką