Iki to lemtingo gripo R.Vekerotas niekada nebuvo rimtai susirgęs. Kaip pats juokauja, medicininėje kortelėje buvo tik vairuotojo teisėms reikalingi medicininių komisijų įrašai.
Kai po persirgto gripo savijauta ėmė blogėti ir vyras pateko į ligoninę, paaiškėjo, kad virusas taip pakenkė širdžiai, kad jos pagydyti nepavyks – belieka transplantacija.
Tokią žinią baisiausia pranešti artimiesiems. Kaip tai pasakyti? Nesijaudinkite, bet man reikia persodinti širdį? „Patarimo ėjau pas psichologę. Pasiryžęs pasakyti, sužinojau, kad mano artimieji jau viską žino. Jiems jau buvo pasakę gydytojai“, – prisiminė R.Vekerotas.
Stimuliatorių pakeitė dirbtinė širdis
Susirgęs širdies liga, vyras iškentė visus gydymo etapus – širdies stimuliatorių, dirbtinę širdį ir transplantaciją.
Tuo sudėtingu laikotarpiu gyvenimą įvairiausiomis spalvomis ir nuotaikomis spalvino įvykiai: žmona pradėjo lauktis kūdikio, o Rimvydui širdies stimuliatorių teko pakeisti dirbtine širdimi. Jos prijungimas – sudėtinga operacija, kurią R.Vekerotas iškentė susitelkęs tik ties viena mintimi: turiu gyventi, nes privalau pamatyti sūnų.
„Buvau labai nusilpęs, būdamas 170 cm ūgio, svėriau tik 50 kg, todėl ir po operacijos atsibudau visai be sveikatos, palengvėjimas ir jėgos grįžo labai pamažu. Mane pamatęs prof. Vytautas Sirvydis klausdavo: „Na, kaip jaučiatės?“ O aš vis atsakydavau dejuodamas, kad labai sunku, silpna, negera. Kai po trečios savaitės išgirdo atsakymą, kad jau geriau, jis linktelėjo, kad taip ir turi būti“, – pasakojo R.Vekerotas.
 |
| „Gyvasties“ nuotr./Šią vasarą R.Vekerotas dalyvavo Apeldorne (Nyderlandai) vykusiose žmonių su transplantuotais organais žaidynėse. |
Su dirbtine širdimi vyrui teko susigyventi ir gyventi: „Ant peties pakabintas birbia dirbtinės širdies aparatas, ant rankų sūpuoju sūnų, iš buteliuko maitinu, dainas dainuoju.“
Transplantacija: grįši iš ten arba ne
Pranešimo apie atsiradusią donoro širdį R.Vekerotas buvo sulaukęs ne kartą. Tačiau sudėtingą operaciją vis tekdavo atidėti.
Vieną kartą transplantacija buvo atšaukta, nustačius, kad donoras sirgo hepatitu C, kitą kartą žinia apie donoro širdį vyrą pasiekė gulintį Reanimacijos skyriuje po dirbtinės širdies prijungimo. Po šios operacijos skiriami kraują skystinantys vaistai. Tokiu atveju transplantacija negalima.
Rimvydas stebisi: kažkodėl svarbiausi jo gyvenimo įvykiai nutinka būtent sekmadieniais. Širdies persodinimo operacija taip pat vyko šią savaitės dieną.
Atlaikyti ją ir gyventi toliau buvo išskirtinė priežastis – juk reikia užauginti sūnų. „Šiandien gyvenu geriau nei vakar, ryt bus geriau nei šiandien. Ir taip tolyn“, – tokiu šūkiu vadovaujasi optimizmu trykštantis R.Vekerotas. Ir tikina, kad tai padeda viską iškęsti.
Neiškris širdis – prisiūta gerai
Paklaustas, kaip saugo širdį, Rimvydas atsako, kad pirmiausia stengiasi išvengti streso. O kuo jo gyvenimas skiriasi nuo sveikų žmonių?
R.Vekerotas tik trukteli pečiais: „Maistas nėra kaip nors griežtai ribojamas, alkoholis – na, ne dėl jo juk gyvename. Jei vyksta koks nors susiėjimas, tai ir pašokti galiu. Neiškris širdis, prisiūta gerai. Bet saugotis, žinoma, reikia. Gal akyliau stebiu praeivius, ypač virusų siautimo metu. Jei pamatau čiaudintį žmogų, apeinu dideliu lankstu. Nes virusai prie manęs limpa ypač greitai. Juk imunitetas mano kitoks, silpnesnis nei daugelio.“
Žaidynėse atbėgo penktas
Su persodinta širdimi gyvenantis vyras nevengia sportuoti, pabėgioti su ištikimu kompanionu Bartu – labradorų retriverių veislės šunimi.
„Nėra taip, kad bėgioju bet kokiu oru. Tai priklauso ir nuo nuotaikos. Bet man patinka bėgioti, ir pastebėjau, kad jaučiuosi daug geriau, stiprybės daugiau atsirado, – džiaugėsi R.Vekerotas. – Iš pradžių nubėgti 100 m būdavo labai sunkus darbas, kojas tuoj pat pakirsdavo, greitai uždusdavau, širdis smarkiai daužydavosi. Bet kai iš Europos širdies ir plaučių asociacijos sužinojau, kad transplantaciją išgyvenusiems žmonėms yra organizuojamos sporto žaidynės, pradėjau aktyviau treniruotis. Gydytojai mane perspėjo, kad sportuoti reikia nuosekliai, pamažu didinant krūvį. Tų rekomendacijų ir laikausi – pasiklausiu širdies ir žinau, kokį krūvį pasirinkti.“
Atlaikyti sudėtingą operaciją ir gyventi toliau buvo išskirtinė priežastis – juk reikia užauginti sūnų.
Šią vasarą R.Vekerotas dalyvavo Apeldorne (Nyderlandai) vykusiose žmonių su transplantuotais organais žaidynėse. Porą mėnesių savarankiškai, be jokių trenerių pagalbos, treniravęsis Rimvydas varžėsi 100 m bėgimo rungtyje. Iš aštuonių savo amžiaus grupės dalyvių (35–44 metai) jis buvo pats vyriausias, bet atbėgo penktas.
„Į žaidynes susirinko 250 dalyvių. Su savo vėliavomis, linksmi ėjo mojuodami miniai žiūrovų. O juk visi jie prikelti antram gyvenimui. Gera buvo visa tai matyti“, – pasakojo R.Vekerotas.
Daug kam dėkingas
Kalbėdamas apie donorystę R.Vekerotas mėgsta kartoti: „Nelošiu loterijoje, nes savo milijoną jau išlošiau.“ Taip jis vertina dovaną, kurią gavo iš donoro artimųjų.
„Jei ne jie, būčiau netekęs galybės žmogui svarbių dalykų. Nebūčiau galėjęs auginti sūnaus ir džiaugtis jo pasiekimais. O jis, dar nepradėjęs lankyti mokyklos, jau skaito! Ir aš tai galiu matyti, džiaugtis ir didžiuotis. Žinoma, čia ir gydytojų milžiniškas nuopelnas. Ir ne tik transplantuojant, bet gydant ir prižiūrint po operacijos, – daug kam dėkingas R.Vekerotas. – Donorystę skatinančios organizacijos dirba svarbų darbą. Dėl tos šviečiamosios jų veiklos aš ir gyvenu. Todėl apie tai privalau kalbėti.“
Pirmas kartas – prieš 25 metus
– Nuo pirmosios širdies transplantacijos pasaulyje praėjo 45, Lietuvoje – 25 metai. Pirmąkart širdis Lietuvoje buvo persodinta muzikos mokytojui iš Ukmergės Albinui Penkauskui. Tai nutiko 1987 m. rugsėjo 2-ąją.
– Istorinę akimirką operacinėje dirbo dvi prof. Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamos chirurgų brigados. Viena išiminėjo širdį, kita – ją įsodino. Nors iš pradžių atrodė, kad operacija buvo sėkminga, ligoniui po kiek laiko diagnozuotas smegenų apsesas. Po poros dienų jį pražudė infekcinės komplikacijos.
– Iki šiol Lietuvoje atliktos 106 širdies transplantacijos, iš jų Vilniuje – 81. Šiuo metu širdies persodinimo operacijos laukia 22 žmonės.
