Iki tol jau kasdienybe buvo tapęs nerimas, sutrikęs miegas, galvos svaigimas, skrandžio skausmai ar net kamuojančios neramios mintys apie šeimos gerovę, kai jo nebeliks. Žvelgdamas atgal vyras sako suprantantis, kad visa tai buvo gerokai apkartinę jo gyvenimą, trukdė dirbti, priimti ryžtingus sprendimus. Be to, kasdienybėje pamažu nebeliko džiaugsmo, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tačiau tik išsigandęs dėl savo gyvybės vyras kreipėsi pagalbos, pradėjo lankyti psichoterapiją, tai jam padėjo pamatyti gyvenimą naujomis akimis, tapti drąsesniam, išsivaduoti iš anksčiau lydėjusio įsitikinimo, kad vyrams nevalia kalbėti apie psichinius, emocinius sunkumus, nes su jais neva turėtų susidoroti savo jėgomis.
„Depresijos įveikimo centro“ ir programos „Be depresijos“ kūrėja psichologė Aušra Mockuvienė sako dažnai susidurianti su sunkumų kamuojamais žmonėmis, kuriems kreiptis pagalbos trukdo pirmiausia vidinis įsitikinimas, kad gyventi patiriant kančią yra normalu arba kad tuo nevalia dalintis: „Vidinė stigma vis dar yra viena svarbių priežasčių, kodėl žmonės Lietuvoje nesikreipia specialistų pagalbos. Tačiau pamažu turime vis daugiau informacijos ir galimybių žengti pirmuosius žingsnius pagalbos sau link“.
Pasak psichologės, Lietuvoje vis dar stokojame ir bazinių žinių apie savęs priežiūrą sergant lengva ar vidutine depresija, ar paprasčiausiai norint sustiprėti ir užbėgti už akių perdegimui, nerimo sutrikimams: „Dažnu atveju subalansuota dienotvarkė, pakankamas laikas miegui ir poilsiui, pilnavertė mityba, fizinis aktyvumas, meditacija gali padėti užkirsti kelią psichikos sutrikimams arba juos įveikti.“
„Pirmasis“ Tomo gyvenimas ir jį lydėję sunkumai
Pradėdamas savo istoriją, vyras prisimena kadais skaitytą Raphaelle Giordano knygą pavadinimu „Tavo antras gyvenimas prasideda, supratus, kad gyveni tik kartą“.
„Pirmajame“ gyvenime, kaip jį dabar mėgstu vadinti, iš pažiūros man viskas sekėsi puikiai: turėjau gerą darbą, siekiau karjeros aukštumų, šeimoje santykiai taip pat klostėsi puikiai, gerai sutariau su žmona ir vaikais, turėjau įdomių hobių. Bet šalia to mane nuolatos persekiojo įvairios baimės, nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, nesibaigiantys svarstymai, kas su manimi vyksta, kodėl vis prabudinėju naktį ir negaliu sustoti nerimavęs dėl darbų, pinigų, sveikatos? Kodėl nebemoku pasidžiaugti savo sėkmėmis? Visa tai labai apsunkino kasdienybę, tačiau nesupratau, ko galėčiau imtis, kad sitaucija pasitaisytų“, – prisimena Tomas.
Šalia to, Tomo nerimą vis sustiprindavo nemalonūs, ligas primenantys kūno simptomai. Pradėjus svaigti galvai, vyras kreipėsi į gydytojus, tačiau šie jokio fizinio sutrikimo nenustatė. Vėliau ėmus kamuoti skrandžio skausmams – vėl teko tirtis, tačiau ir šįsyk gydytojai patvirtino – jokios skrandžio ligos nesama.
Lūžis Tomo gyvenime įvyko sunegalavus širdžiai: „Tąkart labai išsigandau, tačiau gydytojai pasakė, kad širdis sveika, o pasikonsultuoti vertėtų su psichikos sveikatos specialistu“.
Vidinio gijimo link
Visgi pašnekovas pabrėžia, kad nueiti pas psichoterapeutą yra tik pirmasis svarbus žingsnis: „Būna, žmonės mano, kad specialistas pateiks stebuklingą receptą ir viską išspręs, tačiau psichoterapeuto misija kita – jis klausia ir klauso manęs, o bepasakodamas aš pats turiu suprasti ir atrasti save. Prisimenu animacinį filmą „Kung Fu Panda“, kur ieškoma atsakymo, paslapties, o kai pagaliau atidaroma skrynia – joje tėra tik paprastas baltas lapelis. Tai reiškia, kad nėra jokios paslapties, esi tik tu. Taip ir psichoterapeutas yra pakeleivis tavo kelionėje, bet pagrindinis ieškotojas esi tu pats“.
Taip ir psichoterapeutas yra pakeleivis tavo kelionėje, bet pagrindinis ieškotojas esi tu pats
Tomas pasakoja, kad psichoterapeuto kabinete sau pasakė, jog daugiau nebenori būti „geru berniuku“ visiems, nes tokia laikysena jį tiesiog žlugdo, atima paskutines jėgas. Tomui ypatingai svarbu buvo išmokti brėžti ribas, kovoti už save, imtis ryžtingų veiksmų planuojant savo gyvenimą.
„Terapijoje su keliais tarpais išbuvau du su puse metų. Ir kaip „pirmajame“ gyvenime lydėjo nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas, kas bus mano šeimai, kai manęs neliks, taip „antrajame“ gyvenime, kai jau lankiau terapiją – ėmiausi didelių ir svarbių žingsnių, pasiėmiau dar vieną paskolą, pakeitėme gyvenamąjį būstą, karjeroje viskas pradėjo klostytis kitaip, nes pagaliau išmokau pasakyti „ne“. Taip pat išmokau leisti sau reikšti jausmus – net ir verkti. Anksčiau, pavyzdžiui, žiūrėdamas filmą niekada neverkdavau, o dabar kartais ašaros teka upeliais ir man visai ne gėda pasakyti, kad vakar žiūrėdamas filmą apsiverkiau“, – dalinasi Tomas.
Nauji išbandymai ir supratimas, kad savimi rūpintis reikia visą gyvenimą
Kurį laiką baigęs terapiją Tomas jautėsi kaip ant sparnų, tačiau ilgainiui teko patirti, kad vieną kartą susidūrus su depresija, yra tikimybė ir vėl su ja susitikti. Užėjus pandemijos nežinomybei, pečius darbe prislėgus dideliam profesiniam iššūkiui teko sugrįžti į psichoterapeuto kabinetą, ir ten lankytis pora metų.
„Tuomet supratau vieną svarbiausių pamokų – kad mokytis save priimti ir saugoti aš turėsiu visą gyvenimą. Tai kasdienės pastangos ir mokymasis. Kadangi esu iš prigimties jautrus, tie potencialūs sunkumai mane visą laiką lydės, jei nekoreguosiu gyvenimo taip, kad nepersitempčiau, darbuose nepamirščiau savęs. Todėl dabar gyvenimą dėliojuosi turėdamas tai omenyje“, – pasakoja Tomas ir priduria, kad po antrosios terapijos tapo dar stipresnis.
„Supratau, kad visą tą laiką man trūko bendruomenės – ją atradau savanoriaudamas „Sidarbinėje linijoje“. Ten man pasiūlė sustiprėti dalyvaujant 10-ies nuotolinių susitikimų programoje „Be depresijos“, kuri skirta su psichologės pagalba mokytis moksliniais tyrimais pagrįstų metodų, veiksmingų susiduriant su lengva ar vidutine depresija ar tiesiog norint užkirsti jai kelią.
Sužinojau apie depresiją skatinančius uždegiminius procesus kūne ir juos stabdantį Omega-3 ir Omega-6 riebiųjų rūgščių balansą. Taip pat apie šviesos stygiaus įtaką depresinėms nuotaikoms – jų išvengti gali padėti šviesos terapijos lempos, akiniai, kurie ypač aktualūs rudenėjant. Kita man svarbi tema – nuolatinis įkyrių neigiamų minčių „kramtymas“, dar vadinamas ruminavimu. Jas atpažinus galima eiti išsilyginti marškinius ar padirbėti sode, tačiau ilgalaikė strategija prasideda nuo klausimo, kodėl aš ruminuoju, koks jausmas mane prie to atvedė, kur slypi problemos šaknis? Galiausiai, prisiminiau ir dėkingumo žurnalo pildymą, laiką meditacijai“, – vardija pašnekovas.
Paklausus, kas skatina dalintis savo istorija ir jautriausiais išgyvenimais, Tomas tikina: „Galbūt mano žodžiai įkvėps ieškoti pagalbos. Noriu padrąsinti, kad nėra kvailų klausimų ir pasidalijimų. Nebijokite, ką kiti pasakys – užklupus sunkumams kreipkitės pagalbos. Žinoma, visų pirma žmogus turi pats norėti pagalbos ir suprasti, kad ji jam reikalinga. Kai mokinys pasiruošęs – atsiranda ir mokytojas“, – apibendrina Tomas.
