Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tūkstančius eurų pagalbiniam apvaisinimui išleidusi šeima neturi teisės net įsivaikinti

Prie Seimo - piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Prie Seimo – piketas dėl pagalbinio apvaisinimo
Šaltinis: 15min
1
A A

Laura ir Laimis šeimos pagausėjimą pradėjo planuoti jau nuo pirmos santuokos dienos. Per 14 vilčių ir nusivylimų metų atlikta ne viena pagalbinio apvaisinimo procedūra, išleista tūkstančiai eurų, netgi įveikta onkologinė liga, tačiau visos pastangos bergždžios. Labiausiai skaudina iš visų pusių byrantys pasiūlymai liautis vaidinti kankinius ir įsivaikinti, nes šiandien šeimai neleidžiama net tai.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Laura ir Laimis savo istoriją papasakojo 15min.

– Kada supratote, kad pastoti jūsų šeimai – problema?

– Su šia problema gyvename nuo pat santuokos pradžios. Žmonės dažnai kritikuoja vaikų negalinčias susilaukti poras. Esą jos pačios kaltos, nes savo laiku saugojosi nėštumo ir vartojo kontraceptikus, todėl dabar ir turi problemų. Patikėkite manimi, mes nuo pat santuokos pradžios nesisaugojome, nes iškart norėjome vaikų. Per tą laiką nuodugniai išsityrėme, tačiau nerasta jokių patologijų, jokių kliniškai patvirtintų priežasčių, kodėl negalime susilaukti vaikų.

Kai jau ruošėmės kartoti procedūrą, vyrui buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Trečia stadija.

Atlikome keturias intrauterinines inseminacijas. Tai paprasčiausias pagalbinio apvaisinimo būdas, kuris pirmiausiai ir siūlomas, kai nėra aiškios nevaisingumo priežastys. Iš pradžių moters organizmas paruošiamas ovuliaciją skatinančiais vaistais, o tuomet tiesiai į gimdą įšvirkščiama specialiai apdirbta vyro sperma.

Tačiau kai po 10 metų vis dar buvome buvome toje pačioje vietoje, ryžomės pagalbinio apvaisinimo procedūrai mėgintuvėlyje. Iš viso jų atlikome dvi. Abiem atvejais turėjau nėštumą, kuris buvo trumpalaikis. Kodėl jis nutrūko, medikai negalėjo paaiškinti, nes visi tyrimai buvo geri.

Po pirmos procedūros turėjo praeiti laiko, kad organizmas atsigautų. Kai jau ruošėmės kartoti procedūrą, vyrui buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Trečia stadija.

– Baisi žinia... Kaip įvykiai klostėsi toliau?

– Tai buvo labai sunkus metas. Intensyvus gydymas truko beveik metus, vyras patyrė labai sunkių komplikacijų. Tačiau per tą laiką atsirado didžiulis pasitikėjimas šiuolaikine medicina, nes jeigu ne ji, vargu ar vyras būtų išgyvenęs. Mat buvo akimirkų, kai jo gyvybė kabėdavo ant plauko.

Dar prieš gydymą gydytojai mus įspėjo, kad turėsime labai rimtų reprodukcijos problemų, todėl patarė šaldyti vyro spermą. Mes pasinaudojome medikų pasiūlymu ir antra pagalbinio apvaisinimo procedūra buvo atlikta jau su šaldyta sperma. Kai ir šis kartas nepavyko, teko viltis, kad vyras atsigaus. Laimė, jo reprodukcinė funkcija šiandien atsistačiusi.

– Ketinate bandyti dar kartą?

– Mano organizmas tam dar nepasiruošęs, vis dar stengiuosi sušvelninti ankstesnių procedūrų pasekmes. Trečią kartą bandysime tik tuomet, kai tikrai žinosiu, kad jau galima.

Deja, laikas bėga ne mano naudai. Su amžiumi moters organizmo reprodukcinė funkcija menksta ir reikia vis daugiau pastangų hormonų pusiausvyrai atstatyti. Ją, beje, išderina ir reprodukcinės sistemos stimuliacija vaistais prieš pagalbinio apvaisinimo procedūras. Juk moteris gimsta su tam tikru kiaušialąsčių kiekiu, kuris per gyvenimą nesikeičia. Todėl kiaušides stimuliuojant dirbtinai kiaušialąsčių atsargos mažėja.

Anksčiau tvarka buvo ypač griežta – jei vienam iš poros diagnozuojama trečios arba ketvirtos stadijos onkologinė liga, įsivaikinti neleidžiama. Dabar reikia išlaukti remisijoje penkerius metus.

Beje, žinau, ką tokioms šeimoms paprastai siūlo su šia problema nesusidūrę žmonės. Taip, pas mus yra daug įtėvių laukiančių vaikų, kuriuos galima įsivaikinti. Tačiau mūsų atveju ir tai neįmanoma. Anksčiau tvarka buvo ypač griežta – jei vienam iš poros diagnozuojama trečios arba ketvirtos stadijos onkologinė liga, įsivaikinti neleidžiama.

Dabar sąlygos kiek sušvelnintos – jei per penkerius metus liga neatsinaujina, tai galima daryti. Mums šie penkeri metai dar nepraėjo, tačiau mes vis dar neprarandame vilties susilaukti savų vaikų. Turbūt ši viltis negęsta visoms poroms, jeigu nepavyksta nustatyti aiškių nevaisingumo priežasčių.

– Kokia finansinė našta užgriūna siekiant susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu?

– Kalbant konkrečiai apie paskutines pagalbinio apvaisinimo procedūras, vienu atveju mokėjome apie 4 tūkst. eurų, antru atveju – 3 tūkst. eurų. Į kokią sumą išvirstų visų 14 metų pastangos – pradedant konsultacijomis, tyrimais, vaistais, maisto papildais, alternatyvių gydymo būdų paieškomis – neskaičiavau, nors buvo laikas, kai maniau, kad tik tam ir dirbu.

Buvome jauni ir neuždirbome daug, reikėdavo pasitaupyti net tyrimams, o ką jau kalbėti apie rimtesnes procedūras. Todėl labai džiaugiuosi, kad valstybė pagaliau ryžosi jas finansuoti. Žinau ne vieną šeimą, kuri negali susilaukti vaikų, bet dėl finansinių sunkumų neišgali net pasidaryti tyrimų, kad išsiaiškintų nevaisingumo priežastį.

– Ar dažnai tenka išgirsti klausimų, kodėl neturite vaikų?

– Kai pora po santuokos gyvena antrus, trečius, ketvirtus metus, o vaikų vis nėra, žmonėms natūraliai kyla toks klausimas. Kartais jis nuskamba lengvų juokelių forma. Dažnai žmonės mano, kad pora siekia kitų tikslų, karjeros, todėl atideda motinystę. Aš pati visiems neaiškinu, kad darome viską, kad susilauktume vaikų, bet jeigu kas tiesiai paklausia, neišsisukinėju nuo atsakymo.

Iš tiesų nė vienai porai nėra lengva ryžtis pagalbiniam apvaisinimui, sunku psichologiškai susitaikyti su situacija, kad pats natūraliausias gyvenime dalykas neišeina natūraliai. Todėl man labai skaudu, kad mistifikuojama embriono sąvoka. Kodėl mūsų valstybėje taip kritikuojamas pagalbinis apvaisinimas kaip šeimos planavimo būdas, tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, dėl abortų tik švelniai pabarama?

Kitaip tariant, metodas, kuris susijęs su naujos gyvybės pradėjimu, tiesiogiai įvardijamas kaip žmogžudystė, nes moralės sergėtojams nepriimtina embrionų, kurie tuo metu yra tik ląstelių darinys, žūtis. Tuo tarpu kai nužudomas jau tikrai kūdikis, kalbama apie tai, kad tam buvo svarių priežasčių.

– Daug kalbėjome apie medicininę pagalbinio apvaisinimo pusę. Tačiau juk tenka tvarkytis ir su psichologinėmis problemomis. Kokias emocijas sunkiausia įveikti?

– Kadangi šie visi bandymai buvo įsiterpę į kitas sunkias aplinkybes – vyro liga, kitų giminaičių ligos ir mirtys, – tai turbūt sušvelnino mano reakcijas. Vis dėlto būtų idealu, kad moterims, kurios ruošiamos pagalbiniam apvaisinimui, o ypač po nesėkmės, būtų prieinama ir primygtinai rekomenduojama nemokama psichologo pagalba.

Šeima, sužinojusi, kad turi vaisingumo problemą, praeina visas neigimo stadijas. Aišku, pirma reakcija – pyktis ir beviltiškumas. Kyla retorinis klausimas – o kodėl man? Vėliau su problema po truputį susitaikoma, bet vyraujantis fonas lieka – liūdesys ir beviltiškumas, ypač kai viena po kitos procedūros nepavyksta.

Kalbant apie gyvenimą su bevaikyste, teko skaityti, kad kiekvieną mėnesį nepastojimas moterį nubloškia į gedulo būseną. Galima įsivaizduoti, kas vyksta moters galvoje, kai tai tęsiasi metus, antrus, trečius, keturioliktus.

Aišku, gyvenimas tęsiasi savo vaga, tu esi veikloje, turi kitus orientyrus, bet ši tema iš tavo gyvenimo niekada nepasitraukia, ypač kai visi aplink – giminės, kaimynai, draugai – augina vaikus ir jų temos didžiąja dalimi sukasi apie juos. Dėl to vaikų neturinčios šeimos jaučiasi izoliuotos. Galima išvesti paralelę su onkologine liga – niekas nenori per daug klausinėti, nes yra labai baisu išgirsti atsakymą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką