Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 30d. 13:05

U.Neniškytė: ar turime laisvą valią, jei visus mūsų pasirinkimus lemia dopaminas?

Susikrimtusi moteris
„Scanpix“ nuotr. / Susikrimtusi moteris
Beveik kiekvienoje kasdienio gyvenimo situacijoje mes turime priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir esame šventai įsitikinę, kad jį priimame sąmoningai. Tačiau nustebsite sužinoję, kad absoliučią daugumą kasdienių sprendimų mes priimame nesąmoningai, instinktyviai ir refleksiškai. Smegenis tyrinėjantys mokslininkai netgi kelia filosofinį klausimą – ar apskritai galima sakyti, kad mes turime laisvą valią, nes visus mūsų pasirinkimus ką nors daryti ar nedaryti iš tiesų lemia cheminės molekulės smegenyse – dopaminas?

Suaugusiųjų švietimo profesionalų bendruomenės organizuotoje paskaitoje pasaulyje žinoma neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė papasakojo, koks būna sąmonės ir pasąmonės santykis mums priimant sprendimus ir kokios priežastys lemia mūsų pasirinkimus.

Kaip motyvacija susijusi su iššūkiu

Pasak lektorės, motyvacija apibrėžiama kaip veiksmo krypties pasirinkimas kažką daryti arba kažko nedaryti.

„Motyvacija neatsiejama nuo tikslo. Mes negalime būti motyvuoti apskritai, būtina turėti tikslą. Dar vienas svarbus aspektas motyvacijai – iššūkis. Užduotis mums turi būti pakankamai sudėtinga, nes nes jeigu užduotis neturi iššūkio, tai dažnai tampa rutina ir mums nebeįdomu. Kita vertus, jeigu iššūkis yra per didelis, atsiranda didelė nesėkmės baimė, kuri demotyvuoja. Todėl teisingas tikslo ir iššūkio balansas yra labai svarbus.

Taip pat būtinas atpildas. Jis gali būti labai įvairus. Įdomu tai, kad smegenims materiali atpildo išraiška nėra būtina – socialinis atpildas reikalingas ne mažiau kaip materialinis. Žmonės yra socialinės būtybės, todėl mums svarbus pripažinimas, įvertinimas, reikalingas padrąsinimas, mus palaikantys žmonės ir pan. Visi šie komponentai padeda mums neprarasti motyvacijos net ir tuomet, kai susiduriame su didesniais iššūkiais, negu tikėjomės“, – aiškino U.Neniškytė.

A.Primost/15min nuotr./Mokslininkė Urtė Neniškytė
A.Primost/15min nuotr./Mokslininkė Urtė Neniškytė

Mokslininkai smegenis tyrinėja dviem aspektais – kaip elektrinį ir kaip cheminį organą. Mat informacija iš vieno neurono į kitą perduodama kaip elektros signalas. Tačiau kitas neuronas, kuriam ji perduodama, ją priima jau kaip cheminį signalą – cheminėmis molekulėmis. Kai jos atpažįstamos, vėl susiformuoja elektrinis signalas, kuris keliauja toliau – į kitą neuroną. Tai reiškia, kad smegenis mes galime tyrinėti ir keisti, tiek panaudodami elektrinius, tiek cheminius signalus, kitaip tariant keisti jais neuronų funkcijas.

Priklausomi galime tapti nuo bet ko

Informacijos pernešimui mūsų kūne yra svarbūs vadinamieji neuronešikliai. Jų yra įvairių ir jie atlieka skirtingas funkcijas. Kalbant apie motyvaciją, svarbiausias iš jų yra dopaminas.

„Jo funkcija buvo atskleista tyrinėjant Parkinsono ligą. Ši liga iš pradžių buvo aprašyta kaip judėjimo sutrikimas, tačiau vėliau pastebėta, kad ligos simptomai susiję ne tiek su pačiu judėjimu, kiek su judesio iniciacija. Ji reikalinga tam, kad jeigu aš sėdžiu, atsistočiau, jeigu stoviu, pradėčiau eiti. Tyrinėjant ligonių smegenis po mirties paaiškėjo, kad jų smegenyse sunyksta juodieji branduoliai, vadinamoji juodoji medžiaga. Tai yra ta sritis, kurioje gaminamas dopaminas.

Po kurio laiko buvo pastebėta, kad dopaminas reikalingas ne tik judėjimui, bet ir sprendimų priėmimui. Šiuo metu jau žinoma, kad dopaminas susijęs su absoliučiai visomis priklausomybėmis – ir ne tik cheminėmis. Būtent toks yra ir narkotikų poveikis – jie skatina dopamino gamybą, todėl žmogus pasijaučia gerai ir siekia tą jausmą kartoti. Taip pat ir cukrus skatina dopamino išsiskyrimą.

Tiesa, grynas cukrus gamtoje neegzistuoja, bet evoliuciškai maistas, kuris turi cukraus, iš principo yra vertingas (pavyzdžiui, vaisiai), nes suteikia energijos. Todėl tikėtina, kad iš tiesų buvo evoliucinis mechanizmas, kurio meto cukrus skatindavo dopamino gamybą. Šiuo metu problema yra ne cukrus, o tai, kad jo vartojame labai daug, kaip evoliucijos metu niekada nebuvo“, – dėstė neuromokslininkė.

Taip pat egzistuoja ne tik cheminės, bet ir elgsenos priklausomybės. Geriausiai iš jų žinoma priklausomybė nuo lošimo. Pastebėta, kad lošėjų smegenyse vykstantys procesai atitinka tuos, kurie vyksta cheminių priklausomybių metu. Šiuo metu jau pripažįstama ir priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų bei socialinių tinklų.

Tačiau iš tiesų priklausomi galime tapti beveik nuo bet ko, jeigu pasitenkinimą gausime tik iš kurios nors vienos savo gyvenimo srities. Tuomet neišvengiamai ta sritis taps mūsų gyvenimo ašimi. Todėl, pasak lektorės, turime ieškoti įvairių dopamino šaltinių, kad būtume motyvuoti gyventi įvairiai ir siekti gyvenime įvairių skirtingų tikslų.

Netikėti tyrimo rezultatai

Yra atlikta nemažai dopamino tyrimų su graužikais. Vieno jų metu žiurkės buvo išmokytos atlikti dvi užduotis. Pirma užduotis buvo lengva, o žiurkės, ją atlikusios, gaudavo nedidelį atpildą (cukraus). Kita užduotis buvo sudėtinga, bet už ją žiurkės gaudavo dvigubai didesnį atpildą.

Visa žiurkių grupė buvo išmokyta atlikti abi užduotis. Tuomet mokslininkai vienų žiurkių smegenyse dopamino lygį sumažino, kitų – padidino. Ir leido joms rinktis užduotį. Tos žiurkės, kurios turėjo žemą dopamino lygį, visuomet rinkdavosi paprastesnę užduotį su nedideliu atpildu, nors mokėjo ir sudėtingesnę užduotį, už kurią gautų didesnį atpildą. Ir priešingai, aukštą dopamino lygį turėjusios žiurkės visuomet rinkdavosi sudėtingą užduotį ir didesnį atpildą. Taigi, nepaisant mūsų gebėjimų, pasirinkimas priklauso nuo dopamino lygio smegenyse.

Žiurkės, kurios turėjo žemą dopamino lygį, visuomet rinkdavosi paprastesnę užduotį su nedideliu atpildu.

Kitas tyrimas smegenis tyrinėjo kaip elektrinį organą. Žiurkėms į smegenų centrą, kuris išskiria dopaminą, buvo implantuoti elektrodai, per kuriuos galėjo būti leidžiama silpna elektros srovė. Ji būdavo paleidžiama tuomet, kai žiurkė nuspausdavo svirtelę. Tai reiškia, kad tuo metu išsiskirdavo daugiau dopamino. Šios žiurkės nieko daugiau nedarė, tik stovėjo prie šios svirtelės ir ją spaudinėjo. Jos būtų mirusios iš bado ir troškulio, jeigu tyrėjai nebūtų nutraukę eksperimento.

„Kaip taip gali būti, kad tokia mažytė molekulė turi tokį stiprų poveikį? Buvo nustatyta, kad dopaminas smegenyse iš tiesų atlieka dvejopą funkciją. Visų pirma, bazinis dopamino lygis reikalingas tam, kad mes apskritai pradėtume ką nors daryti. Kita vertus, kai mūsų veiksmai pasiekia tikslą, smegenys save apdovanoja išskirdamos dar daugiau dopamino – taigi mes patiriame malonumą, kai pasiekiame tikslą.

Norėdami suprasti, kaip veikia stimulo ir atpildo sistema, įsivaizduokime urvinį žmogų, kuris pasijaučia alkanas. Kad jis pradėtų veiki, t. y. išeitų ieškoti maisto, jam reikalingas bazinis dopamino lygis. Kai jis atsiduria miške ir prisivalgo uogų, tiek dėl tiesioginio cukraus poveikio, tiek dėl paties veiksmo, išsiskiria dopaminas, kuris tarsi koduoja, kad elgesys buvo teisingas, todėl kitą kartą, pasijutus alkanam, reikės elgtis taip pat.

Būtent taip per patirtis mes išmokstame teisingos elgsenos, kuri šiuo atveju nėra moraliai teisinga, nėra etiškai teisinga, nėra racionaliai teisingai. Teisinga elgsena smegenyse suvokiama tokia, dėl kurios išsiskiria dopaminas. Todėl smegenims gali būti teisinga elgsena rūkyti, vartoti alkoholį ar narkotikus.

Tačiau, būdami, racionalūs žmonės, savo aukštesniosiomis smegenimis mes gebame atpažinti, kuri elgsena yra teisinga, o kuri – žalinga, ir riboti savo impulsus. Bet pasąmonėje mūsų motyvacija visada reguliuojama dopaminu“, – pasakojo U.Neniškytė.

123rf nuotr./Žmogaus smegenų neuronai – ląstelės, atsakingos už informacijos judėjimą smegenyse
123rf nuotr./Žmogaus smegenų neuronai – ląstelės, atsakingos už informacijos judėjimą smegenyse

Nuo ko priklauso laimės pojūtis

Dopaminas yra ir lūkesčių matuoklis. Imdamiesi tam tikros užduoties mes visada numatome, kokio dydžio bus atpildas. Pasirodo, bazinis dopamino lygis smegenyse prieš veiksmą yra nulemtas to, kokio atpildo mes tikimės.

Kartais gaunamas atpildas viršija mūsų lūkesčius. Tuomet dopamino smegenyse išsiskiria daugiau – tokiu būdu jos pakoreguoja lūkesčių matuoklį ateičiai. O tam tikrais atvejais atpildas neatitinka lūkesčių. Vėlgi logiška tikėtis, kad smegenys koreguos išsiskiriamą dopamino lygį, kad adaptuotų mūsų patirtį, tačiau smegenyse nutinka įdomus dalykas – dopamino lygis krenta lygiai taip pat, kaip ir tais atvejais, kai mes esame nubaudžiami. Kitaip tariant, pasąmoningai mes tai išgyvename kaip nesėkmę. Prisiminkite klykiantį vaiką, kuris gavo ne tą žaislą. Jo reakcija tokia, tarsi norima žaislas būtų buvęs atimtas.

„Tai visiškai natūrali, biologiškai nulemta reakcija, kurios mes negalime valdyti. Tačiau mes esame ir racionalios būtybės, turinčios aukštesniąsias smegenis, kurios gali mums padėti susitvarkyti su nusivylimu ir jį racionalizuoti. Bet tam reikia laiko. Aukštesnės smegenys yra nepalyginamai lėtesnės lyginant su instinktyviosiomis. Žinoma, mes tikrai nekeičiame darbo, kai kažko negauname, nepaliekame šeimos susipykę ir pan. Brandus žmogus geba išgyventi šiuos nusivylimus, bet jie niekur nedingsta, jie vis tiek koreguoja mūsų elgesį ateityje.

Galime išvesti tokią mokslinę formulę – laimė yra realybė minus lūkesčiai. Jeigu realybė bent jau lygi lūkesčiams, mes esame pakankamai laimingi. Jeigu realybė viršija lūkesčius, esame dar laimingesni, bet jeigu lūkesčiai viršija realybę, tai lemia mūsų nepasitenkinimą ir nelaimingumą.

Atrodytų, tereikia susimažinti lūkesčius ir būsime visada laimingi. Deja, ne viskas taip paprasta. Grįžkime prie žiurkių, kurios ėmėsi skirtingų užduočių: kuo mažesni mūsų lūkesčiai, tuo paprastesnes užduotis mes renkamės ir mažesnį atlygį už jas. Kad imtumėmės sudėtingų dalykų, lūkesčiai turi būti dideli, nes jie turi derėti su pasirinktu iššūkiu. Taigi motyvacijos paslaptis – palaikyti pakankamai didelius lūkesčius, kurie neviršija realybės. Tai ir yra sudėtingiausia“, – teigė lektorė.

Kaip pritaikyti kasdienybėje?

Kaip visa tai galima pritaikyti kasdienybėje? Prisiminkime, kad dopamino sistema išsivystė tam, kad žmonės susirastų maisto, partnerį ir užkariautų teritoriją. Tai, ką mes šiandien veikiame, gerokai nutolę nuo primityvaus urvinio žmogaus gyvenimo. Dėl fizinės teritorijos mes kovojame santykinai nedaug, nors kai gauname gerą vietą automobiliui pasistatyti, jausmas būna geras. Kita vertus, dėl socialinių teritorijų kaunamės gerokai dažniau. Vis dėlto šiandien mes turime padėti savo smegenims suprasti, kad mūsų veiksmai pasiekė tikslą.

„Pavyzdžiui, parašius mokslinį straipsnį, dopaminas neišsiskiria. Tu tarsi padarei, ką reikia, bet iš tiesų nesijauti kažką pasiekęs. Todėl pastebėta, kad labai svarbu kokiu nors būdu atšvęsti savo pasiekimus ir pergales, kad padėtume savo smegenims suprasti, jog pasiekėme tikslą. Labai svarbu pagirti ne tik kitus, bet ir patį save“, – patarė U.Neniškytė.

Ką daryti, kai neturime motyvacijos atlikti vieną ar kitą darbą? Mokslininkė pataria dopamino lygį kelti mažomis pakopomis. Kadangi motyvuoja tik sėkmė, pirmiausia reikia pasirinkti nesudėtingą veiksmą, kuris užtikrintai pasibaigs sėkme. Kad ir pasidarysi kavos, kurios atsigėrę pasijusime geriau, o dopamino lygis šiek tiek pakils. Tuomet galima imtis šiek tieks sudėtingesnės užduoties – vėlgi patartina, kad ji būtų su garantuota sėkme. Taip po truputį pasieksime tokį dopamino lygį, kuris reikalingas rimtesniam darbui. Kol dopamino lygis žemas, blogiausia, ką galime padaryti, – imtis užduoties, kuri pasibaigs nesėkme.

Kiekvieną dieną verta pabaigti įvertinant, ką šiandien pavyko pasiekti. Tai labai efektyvi praktika, palaikanti motyvaciją.

Taip pat dopaminas labai susijęs su trumpalaikiais tikslais. Vieno tyrimo metu žiurkės turėdavo atlikti trijų pakopų užduotį. Vienu atveju trigubas atlygis būdavo duodamas po visų trijų pakopų, kitu atveju – po kiekvienos pakopos. Nepaisant to, kad gavus trigubą atlygį dopamino lygis būdavo aukštesnis, vidutinis dopamino lygis viso užduoties atlikimo metu buvo aukštesnis, kai žiurkė gaudavo atlygį po kiekvienos pakopos.

„Tai rodo, kokie svarbūs mums yra trumpalaikiai tikslai. Taigi verta turėti ne tik ilgalaikius, bet ir tikslus kiekvienam mėnesiui, savaitei, dienai. Ir geriausia kiekvieną dieną pabaigti įvertinant tai, ką šiandien pavyko pasiekti. Tai labai efektyvi praktika, palaikanti motyvaciją. Na, o aukščiausią dopamino lygį mes pasiekiame, kai įgyvendiname kažką labai didelio. Ir tai momentas, kai mes labiausiai savimi pasitikime, todėl tai puiki proga svajoti ir kurti naujus didelius tikslus. Aišku, vis tiek teks sugrįžti į rutiną, bet rutinai daug dopamino nereikia. Jo daug reikia dideliems iššūkiams. Todėl nepamirškite svajoti, kai pasiekiate kokio nors didelio tikslo“, – reziumavo lektorė.

Pasak jos, taip pat efektyviai pakelti veiklai reikalingo dopamino lygį padeda įvairūs žaidimai (ypač kai pavyksta laimėti) ir sportas (ypač turintis tikslų).

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

00:25
00:10
15:28

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką