Sekite 15min Google
Kaip vienas rečiausių olandų dailės šedevrų pateko į aukšto nacių pareigūno rankas?
Tyrėjai ėmė narplioti sandorio grandinę ir netrukus priėjo prie Nyderlandų dailininko bei meno prekeivio Hano van Meegereno. 1945 metų gegužės 29 dieną jis buvo suimtas. Pareigūnai įtarė, kad okupacijos metais jis priešui pardavė nacionalinės reikšmės meno vertybę.
Atrodė, kad padėtis beviltiška. Ką tik iš nacių okupacijos išsivadavusioje šalyje van Meegerenui grėsė ne tik teismas. Visą likusį gyvenimą jis galėjo būti laikomas žmogumi, už pinigus atidavusiu priešui vieno garsiausių Nyderlandų dailininkų kūrinį.
Kurį laiką van Meegerenas tylėjo, o paskui pareiškė tai, ko tyrėjai tikrai nesitikėjo išgirsti.
Jokio Vermeerio jis Göringui nepardavė.
Nes tą paveikslą nutapė pats.
Dabar jau reikėjo įrodyti, kad jis ne išdavikas, o tik sukčius, daug metų klastojęs senuosius meistrus ir už nosies vedžiojęs garsiausius meno ekspertus. Bėda ta, kad niekas juo netikėjo.
Nepripažintas menininkas
Hanas van Meegerenas gimė 1889 metais Deventeryje. Griežtas jo tėvas meną laikė niekų verta veikla ir sūnų išsiuntė studijuoti architektūros į Delftą, bet šis vis tiek piešė, tapė ir galiausiai pasirinko dailininko gyvenimą.
Visišku nevykėliu jo tikrai nepavadinsi. Van Meegerenas rengė parodas, tapė portretus ir parduodavo paveikslus. Vienas jo piešinys buvo išspausdintas dideliu tiražu ir atnešė nemažai pinigų. Tačiau tikru meno pasaulio pripažinimu nė nekvepėjo. Kritikams jo kūryba atrodė senamadiška ir pernelyg mėgdžiojanti senuosius meistrus.
Van Meegerenas į kritiką reagavo taip, kaip turbūt svajoja reaguoti ne vienas neįvertintas kūrėjas: nusprendė įrodyti, kad visi tie autoritetai nieko neišmano.
Vėliau jis pasakojo norėjęs atkeršyti meno kritikams, kurie niekino jo darbus. Esą nutapys šedevrą, ekspertai puls prieš jį ant kelių, o tada jis atskleis tiesą ir visus viešai pažemins.
Graži istorija. Tik nelabai įtikinama, nes atskleisti tiesos van Meegerenas neskubėjo, o už klastotes mielai ėmė milžiniškus pinigus. Tad kerštas kritikams gal ir buvo viena iš priežasčių, bet tikrai ne vienintelė.
Iš pradžių jis bandė klastoti įvairių XVII amžiaus olandų dailininkų darbus. Tačiau tikrasis jo taikinys buvo Johannesas Vermeeris.
Šedevras, kurio niekas nebuvo matęs
Vermeeris paliko nedaug paveikslų, o apie jo gyvenimą ir kūrybos raidą žinota palyginti mažai. Meno istorikai tikėjosi, kad privačiose kolekcijose dar gali būti neatrastų jo darbų.
Be to, dalis tyrinėtojų manė, kad jaunystėje Vermeeris galėjo tapyti dideles religines kompozicijas ir patirti italų dailės įtaką. Tokių kūrinių beveik nebuvo žinoma.
Van Meegerenas nusprendė jiems padėti.
Kopijuoti jau žinomą Vermeerio paveikslą būtų buvę kvaila. Originalas juk niekur nedingo, tad kam reikalingas antras toks pats? Kur kas išmintingiau buvo nutapyti visiškai naują kūrinį ir pateikti jį kaip sensacingą atradimą, užpildantį vieną iš dailininko biografijos spragų.
Taip atsirado „Vakarienė Emause“.
Vien gerai pamėgdžioti senojo meistro stilių neužteko. Trijų šimtų metų senumo paveikslas negali kvepėti šviežiais dažais. Jo paviršius turi būti sukietėjęs ir suskilinėjęs, o drobė – atitinkamai pasenusi.
Van Meegerenas naudojo senas drobes ir rinkosi pigmentus, kurie neturėjo išduoti tikrojo kūrinio amžiaus. Sunkiausia buvo greitai sukietinti dažus. Jis maišė juos su sintetine derva, o baigtą paveikslą kaitino. Tada drobę lankstė taip, kad paviršiuje atsirastų seniems paveikslams būdingas įtrūkimų tinklas, ir į plyšelius įtrindavo tamsią medžiagą.
Žodžiu, nepakako nutapyti naują Vermeerį. Dar reikėjo per trumpą laiką jį pasendinti keliais šimtais metų.
Ekspertas patikėjo
Kai viskas buvo paruošta, 1937 metais „Vakarienė Emause“ atsidūrė pas Abrahamą Brediusą – buvusį Mauritshuis muziejaus vadovą ir vieną garsiausių Vermeerio žinovų.
Tikroji paveikslo kilmė, žinoma, buvo paslėpta. Brediusui papasakota apie seną šeimos kolekciją, kurioje kūrinys neva ilgai išgulėjo nepastebėtas.
Tokia istorija klastotojui labai patogi. Jeigu paveikslas kelis šimtmečius praleido privačiuose namuose, niekas negali pareikalauti ankstesnių jo pardavimo dokumentų, parodų katalogų ar muziejų įrašų.
Brediusas klastote patikėjo. 1937 metais žurnale „The Burlington Magazine“ jis paskelbė apie naujai atrastą Vermeerio paveikslą ir pavadino jį šedevru. Van Meegereno planas suveikė geriau, nei jis galėjo tikėtis: apgautas ekspertas pats įtikino meno pasaulį, kad paveikslas tikras.
Paveikslas buvo nupirktas už 520 tūkst. guldenų ir pateko į Roterdamo Boijmans muziejų. Tai buvo milžiniška suma. Lankytojai plūdo žiūrėti naujai atrasto šedevro, ekspertai rašė apie anksčiau nežinotą Vermeerio kūrybos laikotarpį, o van Meegerenas tyliai skaičiavo pinigus.
Galėjo, žinoma, viską atskleisti ir pasimėgauti didžiausiu meno ekspertų pažeminimu. Bet tokiu atveju pinigus būtų tekę grąžinti, o pačiam – keliauti į kalėjimą. Taigi kerštas buvo atidėtas neribotam laikui.
Milijonierius svetima pavarde
Po pirmosios sėkmės pasirodė daugiau netikėtai „atrastų“ Vermeerio religinių paveikslų. Van Meegerenas klastojo ir kitų olandų meistrų darbus. Muziejai bei kolekcininkai už juos mokėjo pasakiškas sumas, o pats dailininkas gyveno taip prabangiai, kaip niekada nebūtų galėjęs gyventi pardavinėdamas kūrinius savo pavarde.
Jo padėtis buvo keista. Van Meegerenas pagaliau pasiekė, kad geriausi pasaulio ekspertai žavėtųsi jo talentu, bet negalėjo niekam pasakyti, kad tas talentas – jo.
Ir tada vieną paveikslą nusipirko Göringas.
„Kristus ir svetimautoja“ iki jo atkeliavo per okupacijos metais Nyderlanduose veikusį vokiečių meno prekeivį Aloisą Miedlį. Van Meegerenas su Göringu prie vieno stalo nesėdėjo ir pats paveikslo jam į rankas neįteikė. Kūrinys keliavo per tarpininkus, kaip ir dera labai brangiam bei tariamai nepaprastai retam meno kūriniui.
Göringas manė papildęs savo kolekciją Vermeerio šedevru. Vargu ar galėjo įsivaizduoti, kad įsigijo tuo metu dar visai gyvo olando darbą.
Kol karas tęsėsi, van Meegerenui tai buvo didžiausias gyvenimo sandoris. Kai Vokietija pralaimėjo, tas pats sandoris vos nepražudė.
Paveikslas, tapęs įkalčiu
Sąjungininkams aptikus Göringo kolekciją, meno kūrinių kilmę tyrę pareigūnai pradėjo aiškintis, kas naciui pardavė „Vermeerį“. Per Miedlį pėdsakai atvedė pas van Meegereną.
Jis buvo suimtas ir apkaltintas padėjęs priešui įsigyti Nyderlandų kultūros vertybę. Matyt, kurį laiką dar tikėjosi kaip nors išsisukti neatskleidęs savo paslapties. Tačiau kitos išeities nebuvo.
Van Meegerenas prisipažino, kad „Kristų ir svetimautoją“ nutapė pats. Maža to, jo darbas buvo ir garsioji „Vakarienė Emause“, kabanti Roterdamo muziejuje.
Pareigūnai nepatikėjo. Visiškai suprantama. Žmogus, apkaltintas nacionalinio šedevro pardavimu naciams, staiga ima aiškinti, kad šedevras yra jo paties darbas. Labai patogi gynyba.
Dar sunkiau buvo patikėti, kad tas pats gana vidutiniškai vertintas dailininkas nutapė ir Roterdamo muziejaus pasididžiavimą. Juk „Vakarienę Emause“ tikru Vermeeriu pripažino garsūs meno specialistai. Nejaugi visi jie taip smarkiai apsiriko?
Van Meegerenas pasiūlė įrodyti savo žodžius vieninteliu jam suprantamu būdu – nutapyti dar vieną „Vermeerį“.
Dar vienas „Vermeeris“
Prižiūrimas pareigūnų jis pradėjo kurti paveikslą „Jėzus tarp Rašto aiškintojų“. Van Meegerenas gavo drobę, dažų ir darbo vietą, o tyrėjai galėjo stebėti, kaip jų akyse gimsta naujas „XVII amžiaus šedevras“.
Vien šio bandymo visai bylai išspręsti neužteko. Gerai pamėgdžioti Vermeerio stilių ir įrodyti, kad prieš kelerius metus nutapei konkrečius paveikslus, nėra tas pats.
Todėl specialistai tyrė van Meegereno dirbtuvėse rastas medžiagas, analizavo paveikslų dažus, drobes ir gruntą. Paaiškėjo, kad kūriniuose buvo naudota moderni sintetinė derva, kurios Vermeerio laikais būti negalėjo. Rasta ir kitų dirbtinio sendinimo požymių.
Klastotojo pasakojimą patvirtino ne vien jo ranka, bet ir tai, ką jis ilgai stengėsi paslėpti po dažų sluoksniais.
Van Meegerenas įrodė, kad nemelavo.
Tiksliau, įrodė, kad šį kartą nemelavo apie tai, kaip melavo anksčiau.
Išdavikas virto nacių apgaviku
Nacionalinio lobio van Meegerenas Göringui nepardavė, nes jokio nacionalinio lobio nebuvo. Nacis sumokėjo milžinišką sumą už klastotę.
Nyderlandų visuomenės požiūris į van Meegereną greitai pasikeitė. Vakar jis dar buvo žmogus, pardavęs priešui Vermeerį, o šiandien – apsukrus olandas, sugebėjęs apmauti patį Göringą. Laikraščiai apie jį rašė, žmonės gatvėje atpažindavo, o klastotojas mėgavosi staiga užgriuvusiu populiarumu.
Van Meegerenas mielai prisidėjo prie savo legendos kūrimo. Dabar jis galėjo vaizduoti ne godų sukčių, o meno pasaulio veidmainystę demaskavusį dailininką ir net savotišką nacių mulkintoją.
Tik nereikėtų šios istorijos pernelyg pagražinti. Nėra pagrindo manyti, kad jis rengė kokią nors patriotinę operaciją prieš okupantus. Van Meegerenas tiesiog pardavė paveikslą už milžinišką sumą. Jei pirkėju būtų tapęs ne Göringas, o turtingas amerikietis ar olandų muziejus, klastotojas greičiausiai būtų lygiai taip pat pasiėmęs pinigus ir tylėjęs.
Jis nebuvo tapęs nekaltas. Tiesiog paaiškėjo, kad nusikaltimas buvo visai kitas.
Teismas, virtęs triumfu
Van Meegereno byla Amsterdame pradėta nagrinėti 1947 metų spalį. Dabar teismui teko spręsti gerokai proziškesnį klausimą: kaip bausti žmogų, pardavinėjusį savo paveikslus kaip senųjų meistrų kūrinius ir už juos gavusį milžiniškas sumas?
Pats kaltinamasis atrodė visai patenkintas. Pagaliau visi garsiai kalbėjo ne apie Vermeerio, o apie jo talentą. Žurnalistai gaudė kiekvieną žodį, ekspertai aiškinosi jo metodus, o žmonės norėjo savo akimis pamatyti žmogų, kuris apgavo muziejus, meno žinovus ir Göringą.
Teismas pripažino van Meegereną kaltu dėl sukčiavimo bei klastojimo ir skyrė jam vienus metus kalėjimo.
Bausmės jis taip ir nepradėjo atlikti. Dar neįsiteisėjus nuosprendžiui dailininko sveikata smarkiai pablogėjo. 1947 metų gruodžio 30 dieną, būdamas 58-erių, Hanas van Meegerenas mirė Amsterdamo ligoninėje.
Visą gyvenimą jis troško, kad pasaulis pripažintų jo talentą. Galiausiai pripažino. Tik tam van Meegerenui teko įrodyti, kad garsiausi jo paveikslai nėra šedevrai, o jo talentas buvo nusikaltimo įrankis.
Keistas būdas laimėti ginčą su kritikais, bet suveikė.
