Būtent pagal labiausiai išskirtinį simptomą – sukeliamą mieguistumą ir apatiją – ši liga gavo letarginio encefalito (encephalitis letargica) vardą. Ligoniai nuolat jautė norą miegoti ir galėjo išmiegoti kelias savaites tik retkarčiais pabusdami pavalgyti. Aplinka juos visiškai nustodavo dominti, net nemiegodami jie tapdavo apatiški viskam.
Lietuvoje, kur, tikėtina, paveikė šimtus gyventojų, ši liga vadinta tiesiog „miego liga“. Ligos priežastys taip ir liko nežinomos, iki šiol ji todėl kartais vadinama didžiausia XX a. medicinos paslaptimi.
Letarginiu encefalitu sirgo mažiau žmonių negu ispaniškuoju gripu, bet jo poveikis buvo pavojingesnis ir labiau ilgalaikis – apie trečdalis susirgusių mirė, o daug išgyvenusių dėl ligos neįgalūs liko visą gyvenimą.
Net praėjus keliems dešimtmečiams sergančius sunkiausia šios ligos forma, kuriems apatija ir mieguistumas taip niekada ir nepraėjo, gydytojai lygino su zombiais.
„Jie sąmoningi ir suvokia aplinką – bet vis dėlto nėra pilnai pabudę. Jie gali visą dieną sėdėti savo kėdėse nejudėdami ir nekalbėdami. Jie neturi varomosios jėgos, energijos, iniciatyvumo, apetito, norų ar troškimų; jie su abejingumu stebi, kas vyksta aplinkui, nerodydami jokio dėmesio.
Jie neturi varomosios jėgos, energijos, iniciatyvumo, apetito, norų ar troškimų; jie su abejingumu stebi, kas vyksta aplinkui, nerodydami jokio dėmesio.
Jie nesijaučia gyvenantys ir nejaučia gyvenimo; jie permatomi kaip vaiduokliai, apatiški kaip zombiai“, – vaizdingai apie letarginiu encefalitu sergančius žmones XX a. septintajame dešimtmetyje rašė neurologas Oliveris Sacksas.
„Miegas apima ligonį jam pačiam nenusimanant: vokai susimerkia be ligonio noro, ligonis įkrinta į kokią tai nejautrumo padėtį. Jei taip užmigusį ligonį pažadinti, iš lengvo jį krutinant, tai jis kartais pabunda, pasako kelis žodžius. Gali net šiek tiek užvalgyti, bet vėl tuojau užmiega. Sunkesniais atsitikimais ligonis užmiega taip giliai, kad negalima jį prižadinti; ligonis reikia valgydinti“, – kiek mažiau vaizdingai, bet ne mažiau detaliai apie ligos ūminę stadiją 1923 m. rašė lietuvis gydytojas Antanas Jurgelionis.
Maždaug 1926 m. ligos epidemija savaime nuslopo. Vaistai nuo ligos taip ir nebuvo atrasti, o nei ligos kilmės, nei to, kodėl liga tiesiog pradingo, mokslininkai nežino iki šiol.
Išlikę tarpukario Lietuvos medicinos žurnalai rodo, kad nuo miego ligos kentėjo ir lietuviai. Užfiksuotos pacientų istorijos rodo, kokias kančias turėjo patirti jie ir jų artimieji bei kaip liga glumino gydytojus.
Pirmieji ligos atvejai
Naujoji liga Europoje sparčiai plisti ėmė maždaug 1916-1917 m. Pavienių apie panašius atvejus Europoje fiksuojama nuo 1915 m., tačiau, vykstant karui, informacija apie ligas plito lėtai ir chaotiškai.
Pirmasis ligą išsamiai 1917 m. aprašė austras neurologas Constantinas von Economo. Pasak von Economo, dirbdamas jis ėmė pastebėti vis daugiau pacientų, kurie skundžiasi ypatingu mieguistumu. Todėl šnekamojoje kalboje ši liga įgijo „miegligės“ vardą.
Kai kurie šių pacientų skundėsi, kad gali pramiegoti visą parą. Kiti teigė, kad užmigdavo iškart atsisėdę ant kėdės. Kiti ūminiai ligos simptomai buvo galvos svaigimas, galvos skausmas, karščiavimas, dvejinimasis akyse ir nevalingi raumenų judesiai.
Taip atrodė ūminė ligos stadija. Dalis susirgusių mirdavo, daliai po kurio laiko simptomai pranykdavo. Pasak van Economo, daugelio mirusių pacientų smegenyse skrodimo metu fiksuoti panašūs pažeidimai.
Bet net tada, kai atrodydavo, kad liga praėjo ir simptomų nebėra, dažnai pacientų laukė liūdna staigmena – praėjus keliems mėnesiams ar metams, jiems staiga pasireikšdavo lėtiniai, į Parkinsono ligą panašūs simptomai – judesių lėtumas, monotoniška kalba, rankų drebėjimas, veido išraiškų dingimas ir pan.
