ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) - tai tarptautinė „Prekybos sutartis dėl kovos su klastojimu", sukėlusi visame pasaulyje dideles diskusijas, nepasitenkinimą ir masinius piketus, tačiau ar piktinimasis šia tarptautine sutartimi yra pagrįstas ir vertas tokio didžiulio dėmesio, ypač Lietuvoje, ir ko siekiama šia sutartimi?
Tai tarptautinė sutartis, kuria siekiama veiksmingiau kovoti su klastojimu realios prekybos ir internetinės veiklos srityse, apsaugoti intelektinę nuosavybę ir šalių ekonomiką nuo klastočių, kurios mažina ekonomikos stabilumą. Šia sutartimi norima nustatyti vieningą griežtą reglamentavimą šioje srityje visose šalyse, prisijungusiose prie ACTA. Lietuvoje apsaugos lygis yra tikrai aukštas, tad kitos šalys būtent šios sutarties dėka galėtų bent jau priartėti prie mūsų lygio. Todėl Lietuvoje ypatingai didelių pokyčių neturėtų būti.
ACTA apima kelias naujoves, tačiau jos tikrai nėra radikalios. ACTA tiesiogiai nėra skirta internete vykstančių procesų kontrolei. Labai daug dėmesio sutartyje skiriama prekių ženklų apsaugai ir prekių klastotėms.
Aršūs šios sutarties oponentai akcentuoja tai, kad ši sutartis gali pakeisti ne tik civilinių, bet ir baudžiamųjų įstatymų vykdymą, tai yra tam tikrų veikų kriminalizavimą, už kurias iki šiol nebuvo taikomos baudžiamosios sankcijos. Kritikai pabrėžia, kad intelektinės nuosavybės autorių teisės iškeliamos virš kelių fundamentalių žmogaus teisių, nes suteikia „išimtinių" teisių. Tačiau reikėtų paanalizuoti, ar tos teisės tikrai yra „išimtinės", ar kritikų teiginiai pagrįsti, ir ar tos teisės neegzistuoja dabartinėje Lietuvos teisėje?.
Šios sutarties kritikai labai baiminasi, kad, kaip jie teigia, atsirasianti naujovė leis tikrinti piliečių asmeninių elektroninių laikmenų (mobiliųjų telefonų, kompiuterių, mp3 grotuvų ir t.t.) turinį muitinės zonose. Bet ar tai tikrai yra naujovė? Ar to negalima padaryti dabar? Be jokios abejonės, kad galima. ACTA šiuo klausimu nesuteikia išimtinių teisių, nes tokie veiksmai galimi ir dabar. Jeigu norėsite kirsti valstybės sieną - nesvarbu žeme ar oru - ir su savimi turėsite keletą elektroninių prietaisų, niekas jūsų netikrins ir neskaitys jūsų žinučių ar kitos asmeninės informacijos mobiliajame telefone ar kompiuteryje be jokio pagrindo - nereikėtų taip susireikšminti. Jeigu bandysite su savimi „į kelionę" pasiimti „linksmai atmosferai palaikyti" 30 mp3 grotuvų, o absoliučiam ir nenutrūkstamam ryšio palaikymui - 10 telefonų ir 15 nešiojamų kompiuterių ir dar muitininkams kils įtarimas, kokiam tikslui (gal komerciniam?) jūs šiuos visus prietaisus gabenate, tada neturėtumėt nustebti, kad jie jus iškrės ir, jeigu norės, patikrins ir elektroninių prietaisų turinį. Tai ne paslaptis ir ne utopija. Bet sutikite, kad individualūs asmenys su tokiu bagažu skraido retai. Taigi, muitininkai krečia ir krės stambias siuntas, kurios, jų manymu, bus galimai suklastotos.
Kritikuojama ir galimybė konfiskuoti jūsų asmeninius daiktus, jeigu kažkas įtaria, kad jūs galbūt (pastarasis žodis internete ypač pabrėžiamas) siekiate ekonominės naudos, vienaip ar kitaip naudodamas intelektinį turtą. Vėl gi derėtų paklausti: ar tai tikrai mums dar iki šiol neatrasti teisinių veiksmų klodai? Ar to nėra mūsų šalyje? Teisėsaugos institucijų pareigūnai ir šiandien gali turėdami kratos orderį užsukti pas jus į svečius. Tai yra įprasta ir taikoma. Tačiau reikėtų dar kartą pakartoti, kad reikia ir reikės orderio, nepaisant to, ar ACTA bus ratifikuota, ar ne. Ši procedūra išlieka, ir sutartis nepakeis mūsų šalyje taikomos teisinės procedūros. Sutartyje, kuri jau spėjo tapti labai atgrasia, rašoma, kad turi būti sudaryta galimybė patikrinti, jeigu įtariama, kad asmuo neteisėtai naudodamas intelektinį turtą siekia ekonominės naudos, bet būdai (pabrėžiu - būdai), kaip tai padaryti, jau yra nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, kurio ACTA tikrai nepakeis ir dabar esančios procedūros - šiuo atveju kratos orderio gavimas išliks.
Sutarties kritikai teigia, kad būsite nubausti už nelegalaus turto turėjimą, remiantis vien tuo, kad, anot ieškovų, jūs turėjote pagrindo žinoti, jog tas turtas yra nelegalus. Tačiau tokie ieškovų teiginiai turi būti grindžiami faktais, o ne vien nepagrįstais samprotavimais. Kaip dabar, taip ir ratifikavus ACTA sutartį, tai išliktų - turėtų būti nurodytas konkretus, įrodymais pagrįstas ir aiškiai apibrėžtas faktas, įrodantis, kad jūs turėjote pagrindo žinoti apie tai, kad turimas turtas yra nelegalus. Visos teisminės procedūros niekur nepradings. Tvarka ir procesas išlieka, taigi, nėra ko baimintis.
Internete labai akcentuojama ir eskaluojama sutarties dalis, kuri įgalina įvairias institucijas gauti visą informaciją apie jus iš jūsų interneto teikėjo, jeigu yra įtarimų, kad galbūt jūs neleistinai naudojatės intelektiniu turtu. Viskas vyksta ir tebevyks teisiškai, tai yra - bus vykdomas visas teisinis procesas, kuris nesikeis. Manote, kad to negalima padaryti dabar? Jeigu teismas įpareigoja sužinoti pažeidėjo internetinėje erdvėje informaciją, taip ir padaroma (jeigu pažeidėjas veikia per Lietuvoje esančius ar per šiais klausimais bendradarbiaujančių šalių serverius). Tinklalapio savininkai, jeigu tai buvo ne pažeidėjo tinklalapis, privalo pateikti jų turimą informaciją apie konkretų asmenį. Jeigu to nepakanka, kreipiamasi į pažeidėjo interneto paslaugų teikėją, kuris turėtų suteikti informaciją apie minėtą asmenį, nes tokiu būdu būtų vykdomas teismo sprendimas. Procedūros nesikeičia. Viskas vyks jau seniai priimta procesine tvarka. ACTA taip pat nenumato informacijos srautų stebėjimo - tai buvo numatyta SOPA ir PIPA sutartyse (kurios neliečia Lietuvos), tačiau ne ACTA. Reikėtų paminėti ir tai, kad minėtos sutartys, bent jau tam tikri tų sutarčių atitikmenys, efektyviai pritaikyti mūsų šalyje, pagal mūsų teisinę praktiką, duotų labai didelės naudos, nes dabar Lietuva jokiomis priemonėmis negali uždaryti ne Lietuvos jurisdikcijoje esančio tinklalapio, kuris pažeidinėja įstatymus. Nereikėtų visada akcentuoti tik intelektinės teisės pažeidimų. Juk tai ne vienintelis ir tikrai ne svarbiausias pažeidimas, ar ne? Nepamirškite tokio internete giliai įsišaknijusio neteisėto turinio, kaip vaikų pornografija, rasinė neapykanta, žmonių garbės ir orumo niekinimas ir daugelio kitų žalingų dalykų. Ir jeigu visą tai daro lietuvis, veikdamas per užsienio šalies, kurioje nėra tinkamo ir reikiamo reglamentavimo, serverius, kuriuose talpinamas tas neteisėto turinio tinklalapis, Lietuva negali uždaryti to tinklalapio, nes tai ne jos jurisdikcija. Jeigu minėta konkreti šalis būtų reglamentavusi šiuos dalykus tarkime tokiu lygiu, kaip Lietuva, ir sutiktų bendradarbiauti, viskas taptų kur kas paprasčiau ir problemos sprendimo būdas bei rezultatas būtų akivaizdus.
Daugelis skeptikų atkreipia dėmesį ir į galimybę, kuri leis naudoti visas technines ir teisines priemones, užkertančias kelią intelektinio turto pasisavinimui. Leiskime sau pasamprotauti ir nepulkime į kraštutinumus. Išsiaiškinkime, ką visa tai reiškia. Jeigu jūs keliate intelektinės nuosavybės teises pažeidžiantį turinį į visiems prieinamą internetą, tai yra viešinate kūrinius, tai pagal dabartinius įstatymus jums gresia (turbūt visi žinote) administracinė arba civilinė (ieškovui pateikus ieškinį atsakovui) atsakomybė. Paklausite: o baudžiamosios atsakomybės nėra? Ne, nėra. Vienas esminių ACTA pakeitimų šioje srityje ir būtų tai, kad už kūrinių paviešinimą internete grėstų baudžiamoji atsakomybė. Pamąstykime objektyviai ir teisiškai, ar tai yra taip jau blogai ir neteisinga? Nemanote, kad tai jau seniai turėjo būti numatyta LR baudžiamajame kodekse? Įstatymai aiškiai apibrėžia, kad prekyba intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančia medžiaga, tokia kaip kompaktiniai diskai, kuriuose yra įrašyti filmai, muzika ar panašaus pobūdžio medžiaga, yra draudžiamas piratavimas. Toks fizinis platinimas yra įtrauktas į baudžiamąjį kodeksą. Vadinasi, už tai jums gresia baudžiamoji atsakomybė. Bet ar šis nusikalstamas būdas nėra analogija neteisėtam kūrinių platinimui internetu, kuriame kūriniai tampa vieši? Būtent taip ir yra - tik šis nusikalstamas metodas nebuvo įtrauktas į baudžiamąjį kodeksą, nes anksčiau kur kas populiariau buvo pardavinėti kompaktinius diskus su neteisėtai įgytu ir įrašytu turiniu. Diskusijų dėl to turbūt nekilo, ar ne? Niekas nepiketavo, tupėjo visi kaip katės po šluota ir atsargiai dairydavosi pardavinėdami piratinius kompaktinius diskus turgavietėse, bijodami, kad tik nepasirodytų policijos pareigūnai ir neareštuotų neteisėto turto, skirto komerciniams tikslams. Visi suprato, kad tai yra nusikaltimas ir nekėlė jokio vajaus.
Tačiau technologijų pažanga yra akivaizdi, ir mes sparčiai judame į priekį. Dabar tokia nusikalstama veika, apibrėžta baudžiamajame kodekse, evoliucionavo, transformavosi, pakeitė savo pavidalą ir tapo skaitmeninė - virtuali. Ir ši savo forma pasikeitusi nusikalstama veika tapo kur kas lengviau platinama ir kiekvienam lengvai prieinama. Jeigu autoriai piktinosi, kad Lietuvos turgavietėse yra pažeidinėjamos jų intelektinės nuosavybės teisės, tai kodėl jie neturėtų piktintis, kad dabar tos pačios teisės yra pažeidžiamos dar įžūlesniais ir efektyvesniais metodais - platinant internete? Žinoma, atsakomybė už platinimą (kaip tokią veiką) yra, bet ji iš esmės taikoma tik fiziniam platinimui. Jeigu asmuo neteisėtai ką nors paskelbė internete, tai dabar netraktuojama kaip platinimas - tai yra kūrinių padarymas viešai prieinamais, pasinaudojant kompiuterių tinklais. Ir vėl gi, kaip jau minėjau, tai yra apibrėžta mūsų administracinės teisės kodekse, bet akivaizdu, kad to nepakanka, ir dabar norima tai pakeisti, šiai veikai pritaikant baudžiamąją teisę. Nepamanykite, kad to siekiama tik tam, kad asmuo, įvykdęs pažeidimą, sėstų į kalėjimą. Be jokios abejonės taip nėra. Įtvirtinus šią veiką baudžiamajame kodekse, pasikeistų ir tokio tyrimo eiga, tai yra tokiu atveju būtų taikomos ne administracinės, kaip dabar, o baudžiamojo proceso normos. Jos suteikia daugiau priemonių, bet vėlgi - ne bet kam, kaip mano daugelis, o būtent policijai ir prokuratūrai (nepamirškite, viskas vyksta pagal egzistuojančius mūsų šalyje teisinius procesus). Minėti subjektai galės imtis platesnio spektro priemonių, tokių, kaip turto areštas, patikrinimas, kratos ir pan. - dabar to administracinis kodeksas neleidžia. Todėl minėtu atveju atsiras procesinės priemonės atlikti teisėtiems veiksmams. Tai yra visai normalus žingsnis valstybei, kuri nori progresuoti, bent jau teisinėje srityje. Svarbu ir tai, kad ACTA, kaip tokia sutartis, pati to nepadarys.
Lietuvos valstybei reikėtų pakeisti baudžiamąjį kodeksą ir kriminalizuoti minėtą veiką. Internautai viešai piktinasi, kad už piratavimą komerciniais tikslais bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ar jums tai skamba kaip pagrįstas piktinimasis? Akivaizdu, kad pirataujantis asmuo, kuris siekia komercinės naudos (t.y. pelno), nusižengia įstatymams ir tokiu būdu nusikalsta. Mes visi tai gerai žinome ir suprantame, bet vis vien piktinamės? Turbūt tokia jau mūsų prigimtis. Jeigu kūrinių padarymas viešai prieinamais internete būtų buvęs kriminalizuotas neilgai trukus po fizinio platinimo kriminalizavimo, tada panašiai kaip ACTA atveju tokio nepasitenkinimo nebūtų, bet kas gi tada apie tai galvojo? Mūsų įstatymų leidybos organams, kaip bebūtų gaila, per daug sunku galvoti „taip toli" į ateitį.
Taip pat bijoma, kad ACTA suteiks galimybę įvairioms institucijoms veikti savo iniciatyva, be intelektinės nuosavybės savininkų pageidavimo, norint surasti ir nubausti prasikaltusius. Paklauskite savęs, ar dėl to reikėtų piktintis? Be jokios abejonės, nepasitenkinimo priežastis akivaizdi. Žmonės bijo, kad jeigu intelektinės nuosavybės savininkas iš tikrųjų neprieštarauja, kad jo kūryba būtų viešai ir be apribojimų platinama internete (tai yra, jam į tai visiškai nusispjaut - jis sukūrė produktą, nesiekdamas finansinės naudos, tiesiog nori apie save pranešti pasauliui arba jam paprasčiausiai patinka kurti ir nevaržomai dalintis savo kūryba), asmenys, kurie naudosis jo kūryba, bus nubausti be intelektinės nuosavybės savininko nusiskundimo. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Žinoma, kad ne. Jeigu kūrinio autorius viešai ar internete (savo tinklalapyje ar partnerių, rėmėjų dėka) praneša, kad jo produktas yra nemokamas, ir jis (pats ar per kitus subjektus) sudaro galimybę nevaržomai atsisiųsti jo kūrinių be teisės jais disponuoti komerciniais tikslais (net ir geros širdies kūrėjas, platindamas savo kūrybą nemokamai, nenori, kad jo darbai būtų perpardavinėjami, kai tuo tarpu perpardavinėtojai patys juos įsigijo nemokamai), niekas asmenų, kurie naudojasi jo kūryba ne komerciniais tikslais, tikrai nebaus ir nepersekios. Bet jeigu intelektinės nuosavybės savininkas sukūrė produktą, siekdamas pasipelnyti, ir tas produktas be jo sutikimo išplatinamas internete, tačiau jis šiuo klausimu savo nepasitenkinimą reiškia labai pasyviai (sutikite - jeigu savininkas niekada neužsiminė apie jo suteikiamą leidimą viešai ir nemokamai platinti jo kūrybą internete, jis to greičiausiai ir nenori), teisėsaugos institucijos gali pradėti veikti savo iniciatyva, tai yra atlikti visus teisinius veiksmus, kurie jau dabar yra aiškiai apibrėžti mūsų šalies įstatymuose. Bet net ir tokiu atveju teisėsaugos institucijos neveiks be intelektinės nuosavybės savininko žinios - jis, žinoma, bus informuotas. Nėra jokio pagrindo tai daryti slepiant nuo paties savininko - juk yra ginama jo nuosavybė, kuriai platinti viešai ir nemokamai jis nedavė jokio sutikimo.Internete galima rasti baiminimųsi dėl tarptautinio ACTA komiteto, kurį norima įsteigti. Kuo mažiau žinai - tuo labiau bijai, ar ne? Ir tuo daugiau spekuliacijų kyla. Taip, reikėtų sutikti, kad tai neįprastas reiškinys tarptautinėje teisės praktikoje, bet ACTA komiteto funkcijos nėra plačios, jos yra labai suvaržytos ir ribotos - tai yra komitetas skirtas darbui būtent su šia sutartimi: jos veikimo priežiūrai, taip pat sutarties taisymui ir tobulinimui - kas be jokios abejonės yra neišvengiama beveik bet kuriame įstatyme, bet kurioje sutartyje. Pasigirsta nuogąstavimų, kad komitetas galės pasiūlyti pataisas šiai sutarčiai, kai ji jau bus įsigaliojusi. Ar tai blogai, ar tai yra neįprasta? Savaime suprantama, kad tai yra normalu - komitetas bus tarsi darbo grupė, stebinti sutarties vykdymą ir galinti pasiūlyti (dar kartą kartoju - pasiūlyti) pataisas sutarčiai, tačiau siūlymus kiekviena šalis gali lengvai atmesti. Be to, skeptikai teigia, kad šalis, kuris priims ACTA, negalės keisti sutarties ar tobulinti intelektinės nuosavybės, autorių teisių bei klastotės įstatymų. Bet plaukite - Lietuvos įstatymai šiais klausimais jau dabar yra kur kas aukštesnio lygio nei daugelyje kitų pasaulio šalių, kuriose kai kurie kiti dalykai reglamentuojami dar griežčiau. ACTA sutartis turės labai nedidelės įtakos Lietuvos teisei ir pakeis kai kuriuos įstatymus labai minimaliai - procesiniai dalykai išliks tokie patys, tik tam tikroms veikoms bus taikoma kitokia, griežtesnė atsakomybė, kuri ir be ACTA turėjo ir turėtų būti sukurta. Reikėtų pabrėžti, kad tarptautinis ACTA komitetas neįgis jokių įgaliojimų veikti Lietuvoje. Taip pat dėl šios sutarties Lietuvoje tikrai nebus įsteigta jokia nauja institucija.
Skeptikai kalba apie tokias ACTA pasekmes, pvz., jeigu: „visiškai atsitikintai į tarkime jūsų įkeltą video klipą fone įsivėlė intelektinės nuosavybės įstatymais ginamas prekės ženklas ar fone girdima daina, ACTA suteikia teisę video klipą pašalinti, o jus nubausti". Jeigu prekės ženklas ar fone girdima muzika yra ginami intelektinės nuosavybės įstatymais ir jeigu yra reiškiamas intelektinės nuosavybės savininko nepasitenkinimas ir dabar yra galimybė pašalinti video įrašą, o pažeidėją nubausti. Tačiau jeigu tas prekės ženklas, sušmėžavęs jūsų vaizdo įraše, ar fone girdima muzika, visiškai nejaudins intelektinės nuosavybės savininko, niekas ir nesiims jokių veiksmų ir netaikys jokių sankcijų. Bet šypseną kelia kai kurie pirmiau pacituoto sakinio žodžiai - „visiškai atsitiktinai" ir „įsivėlė". Jeigu aš visiškai atsitiktinai padariau avariją, na „visiškai atsitiktinai", vairuojant prieš mane „įsivėlė" automobilis ir aš „visiškai atsitikinai" tuo metu žiūrėjau į dangų, mane nubaus?! Negali būti! Kaip jie drįsta! Juk tai įvyko „visiškai atsitiktinai"! „Žiauri" analogija, bet puikiai tinkanti. Tokie jau mūsų įstatymai, ir kiekvienas iš mūsų atsako už padarytą žalą. Jeigu asmuo, sukūręs vaizdo klipą, pažeisdamas intelektinės nuosavybės įstatymą jame panaudojo tai, kas jam teisėtai nepriklauso, ir tai, ko jis nesukūrė, natūralu, kad gali grėsti sankcijos - jos yra numatytos ir dabar - tik, žinoma, skiriasi jų griežtumas, bet vis tiek nereikėtų labai bijoti - už tokį „didžiulį nusikaltimą" į kalėjimą niekas jūsų nepasodins.
Nereikėtų piktintis ir tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkų interesai yra ir bus ginami. Jeigu yra daromas pažeidimas (kol kas esantis administracinės teisės kodekse), tai kenčia būtent savininkas, kuris sukūrė produktą komerciniais tikslais, o dabar jis nevaržomai plinta internete be jokių apribojimų, netaikant jokių efektyvių sankcijų. Tai tikrai kelia savininko nepasitenkinimą ir visai pagrįstai.
Tai kodėl kilo toks ažiotažas? Ogi todėl, kad ši prekybos sutartis jos kūrimo ir priėmimo procese buvo slapta, neviešinama, ir eilinis pilietis nieko apie ją nežinojo. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ACTA buvo slaptas dokumentas. O tai, kas slapta, kelia žmonių nepasitikėjimą, baimę ir nesibaigiančias spėliones. Labai tikėtina, kad jeigu apie ACTA sutartį būtų imta viešai kalbėti ir informuoti visuomenę jau nuo jos sudarymo pradžios, tokių pasekmių, kokios yra dabar, tikrai nebūtų. Toks ACTA sudarymo procesas atrodo nesiremia demokratiniu principu ir nėra atviras visuomenei. Tai iš tikrųjų neįprasta, tad neveltui ACTA susilaukia tiek daug kritikos net ir dabar, kai sutartis jau yra galutinė, paviešinta ir pasirašyta daugelio šalių.
Dėl šios sutarties detalių oficialiai pradėta tartis dar 2008 m. ir tik pastaraisiais metais, nutekėjus informacijai, kai apie sutartį buvo paskelbta internete, 2010 m. balandį oficiali sutarties versija išvydo viešumą, o 2011 m. spalį tokios šalys kaip JAV, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija ir kt. pasirašė šią sutartį Tokijuje. Europos Sąjungos šalys taip pat dalyvavo, bet pasirašė ją vėliau - 2012 m. sausio 26 d. ACTA yra sudėtingas - abstraktus - dokumentas. Daug neaiškumų kyla skaitant būtent lietuvišką šios sutarties variantą, todėl patartina skaityti ir anglišką.
Taigi Lietuvoje ACTA sutartis, jeigu ji bus ratifikuotas, didelio poveikio neturės ir dėl to iš esmės nieko nauja neatsiras. Šią sutartį turėtų pasirašyti Brazilija, Kinija, Indija, o taip pat ir Rusija, tačiau turbūt suprantate, kad tai praktiškai neįmanoma, nors žinoma, teorinė galimybė visada išlieka (kad ir kaip juokingai tai skambėtų). Minėtų šalių prisijungimo prie sutarties rezultatas tikrai turėtų būti akivaizdus visų pasaulio šalių atžvilgiu, tai reiškia, kad toks žingsnis paveiktų beveik visas kitas pasaulio šalis. Žinoma, apie tai nėra ko net kalbėti, nes tai tik teorija, kuri tikrai netaps praktika.
Visi, kurie vertina ACTA sutartį, turbūt labiausiai baiminasi, kad ja bus imta piktnaudžiauti, bet argi tai yra sutarties problema? Ne. Tai jau yra korupcija, kuri egzistuoja kiekvienoje šalyje, kad ir kokie būtų tos šalies įstatymai - tai yra piktybinis navikas, kuriam pašalinti dar nėra priemonių. Piktnaudžiauti kiekvienu išleistu ir patvirtintu įstatymu yra galimybė, bet tai yra neteisėta, tai yra korupciniai veiksmai, kurie turėtų būti atitinkamai įvertinti, o korumpuoti asmenys turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nuo korupcijos nėra apsaugota nei viena šalis. Ši sutartis radikaliai nepakeis Lietuvos valstybės įstatymų, tik praplės kai kurių sričių procesines galimybes, dėl kurių nebuvimo dabar teisėsaugos institucijos negali pilnavertiškai vykdyti teisingumo.
Beveik visi Lietuvos gyventojai, kurie naudojasi kompiuteriu, internetu ar kitomis elektroninėmis ir skaitmeninėmis priemonėmis, užsiima „buitiniu piratavimu" - ir tai jau tapo norma. Mes visi tai gerai žinome, bet piktinamės, nes bijome, kad, ratifikavus ACTA, mes nebaudžiami negalėsime atsisiųsti filmų iš „torrent" tinklalapių, negalėsime įkelti į juos filmų, kuriuos vėliau galėtų atsisiųsti kiti internautai, negalėsime klausytis muzikos, kurią atsisiunčiame internetu ir kuri teisėtai priklauso intelektinės nuosavybės savininkams. Mes piktinamės, nes pripratome prie tokio patogumo ir ėmėme galvoti, kad tai yra normalu ir taip turėtų būti. Neretai daugelis šį visuotinu tapusį elgesį gina teigdami, kad jeigu nebūtų galimybės atsisiųsti konkretaus produkto internetu, jie jo nepirktų parduotuvėje ir vadinasi visai neišbandytų - bet ir toks aiškinimas jau tapo norma. Kad iš tikrųjų taip nėra, paaiškės, pasidomėjus, kokie muzikos ir filmų pardavimai parduotuvėse buvo anksčiau - prieš 5-10 metų. Dabar šie skaičiai yra visiškai sumažėję, tačiau tai reiškia, kad anksčiau paklausa buvo. Reiškia, kad žmonės tai pirko, nes nebuvo įprasta visą tai atsisiųsti internetu ir nieko už tai nemokėti. Taigi, tai elementari evoliucija: vieni sako, kad taip visuomenė juda į priekį, progresuoja, sukuria naujus prioritetus. Kiti tuo tarpu teigia, kad tokiu būdu visuomenė regresuoja ir elgiasi labai savanaudiškai. Akivaizdu, kad bendros nuomonės nebuvo, nėra ir nebus. Kiekvienas turime subjektyvią nuomonę, tačiau šiuo straipsniu stengiausi išreikšti kuo objektyvesnę nuomonę, paremtą teisiniais faktais, kad žmonės patys įvertintų, ar ACTA sutartis tikrai yra bloga, ar yra būtent tai, ko reikia visiems, o gal vis dėlto ji yra visai nereikalinga? Spręskite patys.
Autorius: Gediminas Ruibys
