Neperseniausiai su drauge Vilniaus senamiestyje vaikštinėdami sutikome vieną pažyįtamą. Na, manau, kad visiem pažįstama ta standartinė procedūra ką nors po ilgo laiko susitikus: kaip darbai, žmona/vaikai... Be abejonės, pasipasakojama apie ateities planus (jeigu yra kuo ypatingai girtis), ką pastaruoju metu veikei, kur buvai, ką matei.
Deja šį kartą žmogelis ėmė bėdavotis, koks jis nuostabus ir unikalus kompiuterių specialistas ir kaip jam sunku su darbu (šiaip tai atsivertus darbo skelbimus IT - bene paklausiausia sritis). Žinoma, verkšlenančių niekas nemėgsta, taigi pasistengėme kuo greičiau pabaigti pokalbį. Viskas būtų kaip ir neįsiminę, bet pokalbio metu mes jam užsiminėm apie tokį neatrastą miestų perlą, kurį aplankėm - Varšuvą. Taigi jis mūsų paklausė, kokioje šalyje ta nuostabioji Varšuva (norėtų ten pagyventi). Nuėjome nieko nesakę.
Po gerų penkių minučių pradėjom tarpusavyje kalbėti ir svarstyti. Kiek yra tokių žmonių, kurie iš savęs lipdo auksinius kiaušinius dedančias vištas, aiškina apie tai, kokie jie yra nevertinami ir zyzia užuot knygą paskaitę.
Kokią moralinę teisę turi asmuo aiškinti, kad jis yra per menkai vertinamas ir kaip neišnaudojamas jo fantastiškas kaip darbuotojo potencialas (pridėsiu, kad jam dirbant Jungtinėj Karalystėje, nesvarbu, kad svogūnų rūšiuotoju, jis buvo nerealiai vertinamas, gerbiamas ir neva apmokamas), kai jis net kaimyninių šalių sostinių nežino. Dabar kaikam mintyse pradėjus aiškinti, kad čia tik geografija, aš paoponuosiu sakydamas, kad čia yra aplinkos ir pasaulio suvokimas. Kai esi nuostabus melžėjas, bet nesugebi vinies tiesiai įkalti, tai nereikėtų kaltinti kažko kito dėl to, jog negali būti lygus visą ūkį prižiūrinčiam.
Po tokių pasibaisėtinų akimirkų džiaugiuosi bent tuo, kad neišmanydamas visko, užuot demonstravęs savo durnumą šiek tiek mėginu tas spragas užkaišiot. O jeigu nors vienas skaitantysis sugebės susivokti, kad jam laikas paskaityti knygą arba tapti labiau vertinamu ne tik darbuotoju, bet ir žmogumi, tai šitos dešimt rašymo minučių bus nenuėję veltui.
