Visada sunku aprašyti scenos meną. Teatras, kaip aukštosios kultūros dalis, dažnai yra neišbaigtas, nepateikiantis galutinių atsakymų. Jis paliečia tam tikras problemas, žmogaus būties ar gyvenimo negandas, tačiau galutinai nepasako, ką turi daryti su savo gyvenimu - spręsti lieka tau pačiam. Dažnai esi tiesiog įtraukiamas į veiksmą ir kelias valandas neatplėši akių nuo to, kas dedasi scenoje, retkarčiais sugebi sukontempliuoti patikusią mintį ar galvoje išlaikyti patikusį vaizdinį. Gyvas veiksmas ir kūrinio manifestacija prieš tave tiesiog neleidžia tuo pačiu metu blaiviai mąstyti, dažnai žiūrovui belieka tik mėgautis, arba neapkęsti, kitaip tariant - jausti. Gertrūdos Stein mintys apie Picasso paveikslus čia apsiverčia. Objektyvumas šią akimirką išnyksta. Bet Universalumas lieka.
Ar tą patį galima pasakyti ir apie vakar vykusį Ritos Urbonavičiūtės spektaklį „Bomba, arba Ariel“? Jis įtraukia žiūrovą nuo pat pradžios ir tik retkarčiais leidžia atsikvėpti ir susimąstyti, kas čia iš tiesų vyksta ir ką jis, žiūrovas, čia veikia/daro. Nors prieš spektaklį tiek interneto dienraščiuose, tiek ir kultūrinėje spaudoje netrūko palankių atsiliepimų apie šį Ritos Urbonavičiūtė režisuotą vaidinimą, visgi po peržiūros kartais norisi pavadinti kūrinį „vaidinimu“.
Jau pirmosiomis minutėmis išaiškėja pjesės scenarijus: mergina ir vaikinas, pasivadinę puolusiais angelais, kartu su tikru puolusiu angelu, nuo kurio priklauso visi sprendimai, bažnyčioje įkalina vestuvėms besiruošiančią porelę, jaunosios mamą ir kunigą. Juoduosius angelus įkūnijantys vaikinas ir mergina leidžia suprasti, jog jie viską žino ir supranta daug geriau, ciniškai tyčiojasi arba grasina išsigandusiems bažnyčios lankytojams ir juokiasi iš visko, kas dogmatiškai turėtų būti šventa ir neliečiama. Salės žiūrovas šiek tiek suabejoja to pagrįstumu – neatrodo, jog archetipinių angelų aktoriai stengtųsi racionaliai pagrįsti ar paneigti bažnytines normas, o viso labo tik peikia ir juokiasi. Bet gal jie peikia ne bažnytines normas? Gal peikiama yra tai, ką MES šiuo metu laikome tomis normomis? Tenka pripažinti, kad kunigas vaizduojamas tikrai kaip pyktį ar gėdą keliantis personažas.
Lyg niekur nieko pradedame matyti vestuves, tiksliau jų repeticiją. Tačiau ši repeticija vyksta ne El Pase, Teksase. Ne, ji turėtų vykti bet kur Vakaruose, kad ir toje pačioje Lietuvoje. Nes problemos, kurios yra tarsi bandomos paliesti šiame spektaklyje, yra universalios, skirtos apčiuopti tai, kas dedasi su mūsų civilizacija jau ganėtinai ilgą laiką. O dedasi negeri dalykai. Dvasios prasme – būtent todėl veiksmas ir vyksta Bažnyčioje, paskutinėje Krikščioniškųjų vertybių saugykloje. Neatsitiktinai pasirenkama ir šeima, potenciali šeima, sakralus jos sukūrimo momentas, tarsi etiudas bandomas surepetuoti, kad reikiamu momentu viskas įvyktų tobulai. O kam? Kam reikia repeticijos, jeigu gyvenimas bėga sava linkme ir reikalauja iš mūsų tikrumo? Tikrumo prieš save. Tikrumo prieš kitus. Spėju, kad apie tai kalba būsima nuotaka. Spėju ir kad, apie tai kalbėjo tiek J.Ivanauskaitė, tiek spektaklio režisierė R.Urbonavičiūtė.
Kas vyksta su mūsų kultūra? Su mūsų žmogumi, jo samprata? Tai tik keli iš klausimų, kuriuos kartais per daug vulgariai ir įžūliai mums bando užduoti šis spektaklis. Ar nihilizmas, apėmęs Europą ir visus Vakarus iš tiesų triumfuos ir mūsų kultūrinis paveldas liks tik mūsų simbolinė dalis, gražus žaismas norint palepinti savo ego? Ar užteks būnant tuštiems hedonistams tiesiog sumokėti kunigui (popui, kaip jį vadina vienas iš angelų/vandalų) pinigų ir gauti palaiminimą sujungiant du žmones vedyboms? Trys (buvę) angelai, kurie staiga užpuola bažnyčioje esančius žmones, leidžia suprasti, kad viskas ne taip paprasta – viskas turi savo kainą, viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Šiais žodžiais mėtosi Asmadėjus, psichologinių problemų turintis puolęs angelas, kuris bando paaiškinti vieną dalyką, kuris galėjo palikti tikrai gerą įspūdį.
Mes linkę mąstyti, kas kažkas turi prasmę, kad kažkas vyksta dėl tam tikro tikslo. Mūsų egocentrizmas ir patologinis narcisizmas peraugęs į tokį lygmenį, kad savo gyvenimą matome kaip tam tikrą teleologinį turistinį žygį – viskas turi savo prasmę, ar ne? Bet juk kitaip neišgyventume, mes priversti sau meluoti, kad palaikytume sveiką prote. NE, sako Asmadėjus ir niekingai pašiepia tuos, kurie klausia, kodėl buvo užpulti būtent jie? Kodėl būtent ši bažnyčia? Atsakymas labai paprastas – be jokio aiškaus tikslo ir jokios prasmės. Kaip ir viskas iš tiesų gyvenime – šie dalykai įvyksta tiesiog, o jau jų priežastingumas ir pasirodymas tavo akiratyje neturi jokios prasmės. Kas iš tiesų turi prasmę, tai jau tavo autentiška interpretacija ir reakcija. Būsimos nuotakos motina niekada to nesupras. Tai sudėtinga mintis. Tai mintis, didžiai ginta Kamiu, čia vietomis įgaunanti kitą potekstę ir viską norima užbaigti „šlovingu“ sunaikinimu. Bet ar tikrai jis toks šlovingas?
Tiesiogiai altoriuje padedama bomba, įvyniota į skalbimo miltelių „Ariel“ pakuotę. Kartais viskas pašiepiama taip stipriai, kad net pasidaro nemalonu. O tada jau klausi savęs – ar iš tiesų tokio lygio avangardas ir vietomis netgi purvas tinka aukštajai kultūrai? Ar teatras turi toks būti? Ar neįmanoma kitaip priversti žiūrovą pamąstyti apie šią problemą? Ar turi Asmadėjus elgtis kaip mužikas, o Barbelo kaip nesusitupėjusi nevala? Klausimas, be abejo, turi ir gali turėti begales atsakymų. O tikrąjį atsakymą turbūt žino tik pati J.Ivanauskaitė, juk ji visa tai ir pradžioje sugalvojo.
Vis tik akimirkos, laikytinos spektaklio „vinimi“ ir bent šiek tiek objektyvizuojančios spektaklyje nagrinėjamas problemas, kartais lieka nepateisintos: dėl to juodieji angelai kartais primena eilinius bažnytinius vandalus, niekinančius altorius arba vagiančius paveikslus, bet jokiu būdu ne kritiškai mąstančius personažus, apeliuojančius į gilesnius sąžinės išbandymus. Kunigo ir šeimos tarpusavio santykiai yra taip pat neišbaigti – aktoriai operuoja paviršutiniškais spiegimais arba neįtikinamais pokalbiais, kurie leidžia suprasti, jog tokio kalibro kūriniai gali būti per daug reikalaujantys; visur maskatuojamas užtaisytas pistoletas niekam nesukelia didesnės baimės, puolę angelai šneka su perspausta ir net įkyria maniera, o baimė, kas atrodytų natūrali reakcija pasirodant dviem ginkluotiems ir po tamsiais akiniais pasislėpusiems užpuolikams, bažnyčioje tiesiog neegzistuoja. Kodėl?
Tai, ką norėjo pabrėžti režisierė – pasaulio skaudulių susidūrimą bažnyčioje, susipriešinimą tarp tikėjimo ir paviršutiniškų instinktų, žmogaus konfliktą tarp savisaugos ir šeimos, tikrojo tikėjimo ir to, kuo tapo Katalikų pasaulis – deja, spektaklyje vietomis pasirodo kaip neišbaigtų ir nepagrįstų kaltinimų pavidalu, o gresianti katastrofa (kaip tai įvardija režisierė savo interviu prieš kurį laiką duotame interviu, toli gražu neprimena katastrofos, bet vien save svarbiais laikančių personažų savistaba ir tuščiu cinizmu. Scenoje pilna „šautuvų, taip niekada ir neiššaunančių“ - dekoracijų, esančių tik dėl savo dekoratyvumo, o ne dėl funkcinės paskirties arba įspūdžio sustiprinimo. Kūrinio erdvė vietomis pilnai nepateisinta ir neapžaista, o tai, kas padėtų sustiprinti bažnyčios jausmą ar erdvės išskirtinumą - altorius, ikonos ar koks kitas bažnytinis elementas – (neskaitant tabernakulio) neegzistuoja.
Norisi pagirti režisierę ir aktorius už drąsą - profesionaliai tokį vaizdinį sugeneruoti yra be galo sunku. Pastatyti tokią „nepjesišką“ pjesę reikia originalumo pajautos ir nebijojimo sudegti. Visgi tenka pripažinti, kad niekas taip gerai mūsų neišmoko kaip praktika. Ir tikiu, kad ateityje praktika duos vaisių, bent jau turėtų. O kaip viskas vyks iš tiesų, čia jau niekas nežino. Pabaigai dar galima pakartoti tai, ką Oskaras Vaildas pasakė prieš daugybę metų – iš tiesų menas atspindi ne kūrėją, o patį žiūrovą. Būtent todėl ir manau, kad kiekvienas iš mūsų šiame spektaklyje pamatytų kažką kito ir susidarytų savo nuomonę apie tai, kas ten vakar vyko – o tai ir yra svarbiausia.
