Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie „Red Hot Chili Peppers“ koncertą gerbėjo akimis

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Pradžia buvo 2011 metų gruodžio 12 dieną. Sužinoję, kad tą dieną nuo 10 val. ryto prasidės prekyba bilietais į koncertą, nurodytu laiku su žmona šturmavom bilietų kasas: ji - gyvoje eilėje Akropolyje, aš - virtualioje erdėje. Jai pasisekė geriau, nors ir teko pasikankinti valandžiukę kitą, bet bilietai jau tą pačią dieną buvo mūsų rankose.

Pradžia buvo 2011 metų gruodžio 12 dieną. Sužinoję, kad tą dieną nuo 10 val. ryto prasidės prekyba bilietais į koncertą, nurodytu laiku su žmona šturmavom bilietų kasas: ji - gyvoje eilėje Akropolyje, aš - virtualioje erdėje. Jai pasisekė geriau, nors ir teko pasikankinti valandžiukę kitą, bet bilietai jau tą pačią dieną buvo mūsų rankose.

Tada gūdūs 7 su puse mėnesio laukimo ir 2012 metų liepos 28 dienos ryte mes su žmona, broliu ir dukra sėdime automobilyje ir lekiam į Kauną! Aišku, kaip ir viskas šiame gyvenime, taip ir toks paprastas dalykas kaip kelionė automobiliu nuo Klaipėdos iki Kauno, nėra visiškai paprastas. Jau prie Dauparų sustojom, nes mašina nusprendė nebevažiuoti. Nepaaiškino priežasties, nepaliko užuominų po kapotu, o tiesiog sustojo ir nebesikūrė.... 5 minutes, tada vėl užsikūrė ir važiavom toliau.

Iki pat Gargždų mėginau perjungti automobilį, kad važiuotų dujomis, bet kai nepavyko, teko stoti degalinėje ir pildyti baką benzinu. Nes kaip ten bebūtų, dujomis važinėti pigiau, todėl dujų kelionei buvo paruoštas pilnas balionas, o benzino – tiek, kad įkyriai nedegtų lemputė. Vos susilaikydamas nuo ašarų pažiūrėjau kaip greitai kolonėlės ekrane vartosi litų skaitiklis ir kaip lėtai litrų, susimokėjau ir pajudėjom vėl. Aišku, sumokėjus apvalią sumą už benziną, kaip ir turėjo būti, pavyko įsijungti dujas. Tolimesnė kelionė iki Kauno be nuotykių.

Kaune svetingi giminės ir artimieji, trumpas apsilankymas zoologijos sode, trumpa diskusija su žmona apie apsirengimo stilių ir troleibusas į koncerto vietą. Pirmas įspūdis priartėjus prie arenos – kodėl per pusę salos nusidriekusi eilė? Automatiškai kyla klausimas, ar mums stoti į ją, ar elgtis kaip ta dalis žmonių, kuri tiesiog eina į vidų? Jauniausią grupės narį išsiuntėme į trumpą žvalgybą ir greitai gavome atsakymą, kad niekas nežino, ko jie ten toj eilė stovi, bet lygtais tam, kad patektų į trečią aukštą, tuo tarpu, kai į pirmus du aukštus - absoliučiai jokių eilių. Mistika.

Prie apsaugos netikėtai susidūriau su Neringa iš Telebimbam ir paprašiau nusifotografuoti su ja, bet buvo nukirsta, kad ne šiandien, tai per daug neįkyrėjau. Arenos viduje visų pirma susiradome strategiškai svarbius taškus – tualetą ir barą. Pasinaudoję vienu, stojom į eilę prie kito. Eilę pasirinkome nesėkmingai, nes pasirodo, kad ten keturios eilės prie vienos kasos, o kasininkė aptarnauja labiau tuos, kurie iš dešinės, negu mus. Laukėm ilgai, bet įsigyjom viską ko mums trūko iki pilno koncertinio „experience'o“.

Ilgai nelaukę, su visa atributika įėjom į koncerto vietą. Apšildanti grupė – The Vaccines. Tokie post-punk tipeliai, labai neblogai skamba, bet žmona teisingai pastebėjo, kad visos dainos vienodos. Nepaisant to, kad jie nebuvo pagrindiniai vakaro dalyviai, buvo priimti gan šiltai, ypač kai pranešė, kad gros jau paskutinę dainą, po kurios išeis Pepperiai. Tada valanda laukimo, kurio metu perjungiama įranga, derinami RHCP instrumentai ir t.t. Visą tą laiką publiką linksmino keturi serbai (mes aišku čia patys tokią išvadą padarėm, nes vienas iš jų buvo su Serbijos krepšinio rinktinės marškinėliais) kurie su trumpomis pertraukėlėmis dainavo vieną eilutę iš grupės repertuaro: „Hey oh, listen what I say oh...“. Na labai smagiai jie atrodė, bet turbūt liko nusivylę, nes „Snow (Hey oh)“ koncerto metu taip ir nesuskambėjo.

Pertraukos neatlaikė kelios šalia stovėjusios merginos, kurioms nuo karščio, oro trūkumo ir prakaito smarvės pasidarė silpna ir jos nusprendė atsisėsti ten, kur po kelių minučių visi turi šokinėti kaip galvas pametę.  Gal kiek ir gaila merginų, bet ei, jei nemoki pasirengti tokiam koncertui, nelįsk ten, kur daugiausia žmonių. Aš panašiam renginyje dalyvauju ne pirmą kartą ir puikiai žinau, kad norint nenualpti nuo pastovaus šokinėjimo, karščio ir per didelių emocijų, svarbiausia yra būti išgėrus pakankamai skysčių. Nes koncerto metu prakaituojama daug, o kondicionavimas, uždaroje arenoje kurioje susirinkę virš 15000 žmonių, nėra didelis pagalbininkas. Todėl mano patarimas visiems – ne mažiau kaip 7 bokalai alaus iki koncerto. Tai yra pakankamas kiekis tam, kad išsaugot sveikatą viso renginio metu ir dar sėkmingai sugrįžti namo.

Grįžtant prie koncerto – visai šalia mūsų, maždaug per vidurį salės, stovėjo ir Algirdas Kaušpėdas su žmona, tačiau pamatęs kokia publika aplink jį būriuojasi, mandagiai pasišalino, matyt supratęs, kad jis per senas tokiam koncerto stebėjimui ir pasirinko nuošalesnę vietelę. Belaukiant kol į sceną išeis visų laukiama grupė, kai kurie žmonės lipdėsi popierinius ūsus, kuriuos dalino merginos arenos viduje. Akcija turėjo būti graži, bet nemanau, kad ji pavyko, nes apsižvalgęs pamačiau, kad niekam ūsai ant prakaituotų lūpų nesilaiko, todėl jie buvo klijuojami ant kaktos, ant žandų, ant pečių ant bet ko prie ko kibo, bet tik ne ten kur reikėjo.

Viskas. Užgęso šviesos pakilo triukšmas ir pasigirdo pirmieji akordai. Masinis šokinėjimas, rėkimas, klykimas, mosikavimas rankomis, plojimas, trypimas, skanduotės „Antanai, Antanai!“, Antano legenda tampanti kepurė su užrašu „OFF!“, mėlyni Flea plaukai, formas ir spalvas keičiantys ekranai su fantastiškom projekcijom  ir visų didžiuliam džiaugsmui, lietuviškas Antano ačiū ir labas vakaras.

Koncertinis grojaraštis atspindi tai, kad jie vis dėl to koncertuoja pristatydami naujausią albumą. Daug dainų iš „I'm with you“, įterpiamos kelios iš „Stadium Arcadium“, „By the Way“ ir „Californication“. Dideliam mano liūdesiui, senesnių nei 1999 m. dainų vyrai negroja. Tarpuose tarp dainų – auksinės Flea frazės: „He was once a baby, but now he's a big bad motherfucker!“ (apie būgninką Chadą Smithą) ir „We have one Australian, two Americans and one crazy Lithuanian!“ (apie Kiedį, savaime suprantama).

Dar kelios rečiau radijo ir televizijos eteryje girdimos dainos ir įvyko tai, ką sunku įsivaizduoti, bet pats mačiau, kad taip būna. Pasigirdo pirmi „Under the bridge“ akordai ir publika pašėlo! Kiekviena žodis išdainuojamas visos arenos, o dainai pasibaigus, nuo ovacijų kilnojasi stogas. Bet sunku įsivaizduoti ne tai, o tai, kad dar nepasibaigus šioms triukšmingoms ovacijoms, suskambo „Californication“, o tada, kažkokiu būdu ovacijos dar sustiprėjo, triukšmas pasidarė dar garsesnis ir atrodė, kad kiekvienas jau prieš tai rėkęs visu balsu, atrado savyje naujų jėgų ir pradėjo rėkti dar labiau. O po to sekė dar įspūdingesnis triukšmas, kai RHCP vyrai pirmą kartą nuėjo nuo scenos. Tai buvo kažkokia nesąmonė! Pats visada maniau, kad roko koncertai turi būti tik „open air“, bet nei vienam stadione ar parke greičiausiai neįmanoma išgauti tokio triukšmo, net jei žmonių ir kelis kartus daugiau.

Žmonės triukšmavo visą laiką, kol JIE vėl išėjo ant scenos, o kai išėjo, triukšmo lygį pakėlė dar keliais decibelais. O tada išmušė mano valanda – daina, kurios laukiau labiausiai - „Suck my kiss“ - ir paskutinių jėgų likučiai sudėti į tai šokinėjimą, trypimą, sklaidymasi kaip bepročiui ir lyrikos išrėkimą „Hit me you can't hurt me!!!!“. Visa šis nuostabus koncertas buvo užbaigtas taipogi nuostabiai - „Give it away“ ir ekranuose besikeičiančiais koncerto žiūrovų veidais, kurie buvo nufotografuoti anksčiau tą patį vakarą arenos prieigose.

Visas vakaras – didžiulis gerų emocijų, meilės artimui ir pozityvios energijos kratinys. Per visą vakarą aplinkui save mačiau tik tokius pat laimingus bepročius, kuriems nesvarbu, kad tavo iškeltos rankos jam užstoja vaizdą, kurie nepyksta, kad šokinėdamas vis nusileidi jiems ant kojų, kurie nusišypso, kai apimtas emocijų juos pastumi ir kurie kartu traukia vieną dainą po kitos, nes jiems tai irgi vienas geriausių vakarų jų gyvenime. Ieškant minusų – be abejo galima kabinti, kad susirinkusi publika neišgirdo daugybės mėgiamų dainų. Iš populiariausių RHCP dainų koncerte neskambėjo „Snow (Hey Oh)“, „Scar Tissue“, „Hump De Bump“, „The Zephyr Song“, „Road trippin'“, nenuskambėjo ir „Especially in Michigan“ kurioje minima lietuviška Antano kilmė, o pats dar turėjau slaptą viltį, kad išgirsiu tokias dainas kaip „Sir Psycho Sexy“, „Me and My Friends“, „Higher ground“ ir kitas, nuo kurių prasidėjo mano meilė Raudoniesiems Aštriesiems Čili Pipirams. Deja grojo tai ką grojo, o ir negalima dėl to priekaištauti, nes kai grupė turi tiek gerų dainų, sunku jas visas sutalpinti į vieną 2 valandų trukmės koncertą. Išvada – reikia džiaugtis tuo, kad jie apskritai atvyko, neiškoti priekabių ir tikėtis, kad jie dar ne kartą pasirodys Lietuvoje ir surengs ne prastesnį pasirodymą, negu surengė šįkart.

Kadangi antro biso vyrai neišėjo, greitai apleidom arenos patalpas, tada autobusas, miegas, mašina, uošvija, šieno krovimas (žiauriai sveikas dalykas, jei iš vakaro buvai RHCP koncerte), bulvių pasikasimas, aukščiausia autostrados vieta, Klaipėda ir tik šilti prisiminimai apie vakarykštį renginį.

P.S. Patarimas visiems - jei po roko koncerto planuojate likti nakvoti pas ką nors svečiuose, turėkite ne tik atsargines kojines ir triusikėlius, bet ir visus kitus rūbus, nes po šio koncerto iš visų mano rūbų buvo galima išsigręžti bent porą bokalų alumi kvepiančio prakaito.

P.P.S. Antras patarimas visiems – niekada negerkite džino su toniku, nes tai bjaurus gėrimas, NEBENT esate ką tik grįžęs po RHCP koncerto kuriame palikote visas jėgas ir energiją, už lango +28 laipsniai, paskutinis gėrimas buvo septintas bokalas prieš keturias valandas, o švogeriukas užtaiso ledinio džino su lediniu toniku ir dar įmeta leduką. Tada tai yra pats skaniausias gėrimas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt