TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie viešųjų ryšių įtaką

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Pastebima, kad pastaruoju metu politikoje vis labiau įsigali viešieji ryšiai, kurie jau imti vadinti penktąją valdžia. Viešieji ryšiai politikoje – tai savotiškas visuomenės nuomonės apie valdžios atstovus kontrolės aparatas, sąmoningai formuojamas žiniasklaidos, televizijos ir kitų priemonių pagalba.

Pastebima, kad pastaruoju metu politikoje vis labiau įsigali viešieji ryšiai, kurie jau imti vadinti penktąją valdžia. Viešieji ryšiai politikoje – tai savotiškas visuomenės nuomonės apie valdžios atstovus kontrolės aparatas, sąmoningai formuojamas žiniasklaidos, televizijos ir kitų priemonių pagalba.

Šiuolaikinimas politikams viešieji  ryšiai padeda susikurti teigiamą visuomenės įvertinimą, pelnyti populiarumą ir pripažinimą. Ne vienas dabartinės valdžios atstovas nuolat naudojasi įvaizdžio, reklamos, tekstų rašymo specialistų paslaugomis. Tiesa, galima pastebėti, kad dėl to politikai ima egzistuoti panašiai kaip prekės rinkoje : jie reklamuojami, populiarinami, kuriami kuo palankesni jų įvaizdžiai, siekiama sukompromituoti konkurentus.

Viešieji ryšiai - tikra ideologijų industrija. Čia gimsta kai kurie politiniai lyderiai, suformuojami visuomenės autoritetai. Viešųjų ryšių priemonės pajėgios sukurti politikams savotišką idealizuotą pavidalą, kuris gali padėti nugalėti rinkimuose ir netgi išlaikyti valdžią.

Ir vis dėlto mums, piliečiams, maža iš to naudos. Netgi atvirkščiai. Reikia pastebėti, kad specialistų sukurti politikų įvaizdžiai tendencingai demonstruoja mums vieno ar kito politiko tariamas gerąsias savybes, ypatingą patirtį ar pasiryžimą. Todėl prioritetu tampa politiko kaip asmenybės patrauklumas, o ne jo veiklos efektyvumas ir naudingumas. Be abejonės, viešųjų ryšių ir įvaizdžio kūrimo specialistai puikiai žino, kokias savybes turi turėti politikas, kad visuomenė jį mėgtų. Dėl to ir kuriami mistifikuoti įvaizdžiai, kurie tiesiog suteikia politikams tas savybes, kurių tikrovėje jie gali ir neturėti. Kitaip sakant, įvaizdis gali klaidinti, nes dėl jo apie politikus mes manome tai, ką jie patys nori, kad manytume.

Vieni valdžios atstovai renkasi politiko – didvyrio, kiti – politiko – kovotojo, treti politiko – aukos (kankinio) įvaizdį ir tokiu būdu susikuria emocinį patrauklumą. Taigi akivaizdu, kad tokia šiuolaikinė „įvaizdžio valdžia“ veikiausiai reguliuoja ne valstybės ir piliečių gyvenimą, o jų nuomones.

Kaip žinia, mes tikime tuo, ką matome, o dar tiksliau - tuo, ką matome dažnai, nes tiesiog  imame tai laikyti įprastu dalyku. Panašią prasmę turi ir toks posakis - dažnai kartojamas melas tampa tiesa. Šie gyvenimiški dėsniai galioja ir politikoje. Jei vienas politikas yra nuolat matomas, aprašinėjamas ir reklamuojamas, jis įgyja visas galios ir pranašumo pozicijas prieš tuos, kurie galbūt ir labai veiksmingai dalyvauja valdymo procese, tačiau mažiau dėmesio skiria savo kaip asmenybės aukštinimui ir populiarinimui.

Šiuolaikiniai politikai įvairiais būdais siekia visuomenės pripažinimo, nes žino, kad pagrindinis jų sėkmės koziris – populiarumas. „Nematomi“ valdžios atstovai yra pasmerkti savotiškai „politinei mirčiai“, nes jie dažniausiai neišsilaiko valdžioje. Taip yra todėl, kad rinkėjai balsuoja už tą kandidatą, kurį ryškiausiai atsimena. Tokiu būdu politikams labai paranku organizuoti savotiškus spektaklius : iš anksto suplanuotus viešuosius renginius ar ideologizuotus pasisakymus spaudoje bei televizijoje, o ne susitelkti ties tiesiogine savo veikla.

Deja, pilietis tokioje situacijoje nukenčia labiausiai : jis tampa savotišku iliuzijų įkaitu ir galiausiai ima tikėti viešųjų ryšiu sukurtais įvaizdžiais, mitais ar stereotipais. Gaila, tačiau dėl tokios situacijos žmogus – pilietis tampa  žmogumi – vartotoju, kuris pasitenkina viešųjų ryšių dėka sukurtu savotišku politiniu produktu.

Be abejonės, mums sunku suprasti, koks vienas ar kitas politikas iš tikrųjų yra, tačiau jokiu būdu nereikėtų manyti, kad jis yra tiksliai toks, kokį matome. Juk įspūdį apie save galima sąmoningai reguliuoti, o kai kurie politikai tą ir daro : susikuria su palankią politinę aplinką, sukompromituoja konkurentus, pristato save idealizuotu pavidalu. Galima teigti, kad politikoje vyksta spektaklis, ne problemų sprendimas. Neveltui ir šiuolaikinė visuomenė jau imta vadinti spektaklio visuomene.

Politika tampa pramogų pasaulio dalimi, kur pripažįstama tai, kas ryšku, garsu, skandalinga, gerai įsimenama. Žmonėms reikia nuolatinio veiksmo, diskusijų ir apkalbų, intrigų ir dramų. Todėl ir patys politikai dangstosi dirbtinių įvaizdžių kaukėmis, kuria įvairius vaidmenis tam, kad neprarastų visuomenės susidomėjimo.

Galiausiai politikai tampa daiktais, kuriuos viešųjų ryšių specialistai rikiuoja ir modeliuoja kaip prekes : pastato reikiamoje lentynoje, nublizgina, pristato privalumus bei naudą, tada gražiai supakuoja ir galiausiai pateikia vartotojams. Kaip manote, galbūt todėl mūsų politikai ir trūksta žmogiškumo?

Gintarė Pugačiauskaitė

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt