Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar tas, kuris sekmadieniais vaikšto į bažnyčią, yra geresnis žmogus?

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

„Dievas nėr išmatuojamas ar kokion fizikos formulėn įspraudžiamas. Jis gali būti tik jaučiamas, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiamas džiaugsmas. Jis gali būti matomas, kaip matomas proto spindėjimas gabaus žmogaus akyse, kaip matoma mintis jo veide“, - Ignas Šeinius, ištrauka iš romano „Kuprelis“.

Karolina Panto , www.jaunimogidas.lt

„Dievas nėr išmatuojamas ar kokion fizikos formulėn įspraudžiamas. Jis gali būti tik jaučiamas, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiamas džiaugsmas. Jis gali būti matomas, kaip matomas proto spindėjimas gabaus žmogaus akyse, kaip matoma mintis jo veide“, - Ignas Šeinius, ištrauka iš romano „Kuprelis“.

Dar praėjusiais metais, prieš pat sesijos savaitę, aš niekaip negalėjau užmigti. Galvoje sukosi matematikos formulės, kirčiavimo taisyklės, vis bandžiau anglų kalba pasakyti vieną kitą sakinį.

Tikrų tikriausia minčių mišrainė, kuriai tetrūko šlakelio pasitikėjimo savimi ir ramybės. Tą vakarą aš pasimeldžiau. Nekalbėjau „Tėve mūsų“, neapgailestavau dėl nuodėmių, daužydama sau tris kartus į krūtinę. Tiesiog tyliai paprašiau suteikti man jėgų įveikti visą tą stresą.

Visai netikėtai širdyje pasidarė gera ir jauku. Tartum kažkas sėdėjo šalia manęs, švelniai paglostė galvą ir priglaudė prie savęs šnabždėdamas, jog viskas bus gerai. Po to aš ramiausiai užmigau, nė kiek nesivartydama lovoje.

Vis prisimenu tą ir dar kelis atvejus, kai, regis, vos keli žodžiai turėjo tokią didelę reikšmę. Kai po jų kūnu nubėgdavo šiluma ir būdavo gera. Galbūt dėl to, jog aš tikėjau? Gal dėl to, jog jaučiau Jį, tą kažką nenusakomo žodžiais, ir, iškalbėdama bėdas garsiai, pamačiau ir savo viduje?

Negaliu pasakyti, jog netikiu Dievu, tačiau vaikščiojimas į bažnyčią kiekvieną sekmadienį tam, kad pajustum ryšį su juo, man atrodo keistas. Lygiai taip pat, kaip ir bandymas pavaizduoti Dievą, įgavusį žmogiškąjį pavidalą. Tyliai prunkšteliu ir tada, kai mano teta, atvykusi į svečius, grūmoja pirštu, jog būtinai turiu išpažinti kunigui savo nuodėmes, nes kitaip Dievas nepriims manęs į rojų.

Ar aš būsiu blogesnis žmogus, jei nuodėmes išsakysiu tyliai, atsisėdusi ant lovos krašto? Juk svarbiausia, kad tai daryčiau nuoširdžiai. O ar blogai tai, jog bažnyčioje esu retas svečias, bet Dievą matau medžio šakoje, snaigėje, gėlės žiede? Juk tai tokie unikalūs dalykai, toks ypatingas grožis, kuris priverčia giliau įkvėpti pasaulio.

Mano manymu, į žodį „Dievas“ įeina siela, jausmai ir tikėjimas. Kas iš to, jei uždegsi žvakutę ar išklausysi visas mišias, o viduje nebus jokių jausmų, tik noras kuo greičiau pabėgti. Taip Dievo ne tik nepajusi, bet ir dar labiau atitolinsi jį nuo savęs.

Dievas nežvelgia į mus iš dangaus – jis yra čia pat, žemėje, kasdienybėje, ir, kiekvienos akimirkos įkvėptas, laukia to skvarbaus žmogaus žvilgsnio, kai jis pajus nors ir trumpą pilnatvę. Kai jis TIKĖS. Tikės savimi, kitais, o gal ir visu pasauliu. Kiekvienas pasirenka savo kelią tikėti. Galbūt vienas mano, jog su Dievu suartės išmokęs visas maldas ir kiekvieną sekmadienį vaikščiodamas į bažnyčią, o kitas – praleidęs valandėlę tyliai savo kambaryje, paskendęs minčių vandenyne. Juk jie vis vien sieks to paties – pajusti sielos harmoniją.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt