TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūro Areimos spektaklio „Prakeiktieji“ keiksmai ir garsai

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Vis dar šaltą ir vis dar nesušilusią Ūkio banko arenos salę vasario 7-ąją, antradienį, teko aplankyti būreliui teatro išsiilgusių Vilniečių ir ne tik. Šį vakarą buvo parodytas Artūros Areimos spektaklis pagal amerikiečių dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo pjesę „Gedulas tinka elektrai“, kurio metu žiurovai kovojo tiek su stingdančiu patalpos vėsumu, tiek su vizualiai patraukliu, tačiau neadekvačiu scenos vyksmu.

Vis dar šaltą ir vis dar nesušilusią Ūkio banko arenos salę vasario 7-ąją, antradienį, teko aplankyti būreliui teatro išsiilgusių Vilniečių ir ne tik. Šį vakarą buvo parodytas Artūros Areimos spektaklis pagal amerikiečių dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo pjesę „Gedulas tinka elektrai“, kurio metu žiurovai kovojo tiek su stingdančiu patalpos vėsumu, tiek su vizualiai patraukliu, tačiau neadekvačiu scenos vyksmu.

Amerikietiškuoju Aischilu vadinamas O’Neillas savo pjesėje „Gedulas tinkle elektrai” ant pjede-stalo iškelia fatališką šeimos dramą, kurią tarsi antikinių tragedijų vainikuota neša pagrindinė herojė Lavinija (akt.Toma Vaškevičiūtė). Neišvengiamą savo likimą nujaučiantys veikėjai tarsi valingai save nuteisia vykdyti nuosprendį iki galo ir už savo nuodėmes mokėti ne kalte, o gyvavimo baigtimi. Akistata su garbe ir jos pamynimu, su kalte ir jos išlaisvinimu bei aplinkybėmis voratinklio principu neriamomis pražučiai. Tačiau vienintelės Lavinijos pražūtis, čia iškeliama kaip tikroji tragedija. Dukrai, betarpiškai mylinčiai savo tėvą ir bet kokiais būdais kovojančiai su bejausme ir neapykantos prisunkusia motina, po drastiškų sprendimų ir keršto troškimo tenka virsti savo motinos prototipu, kuris visą gyvenimą tarsi šešėlis slapčia ją persiokiojo.

Nors su vidinėmis nuojautomis besipjaunantį teatrinį (scenografinį) kūrinį reikėtų tiek pagirti tiek peikti, pradėti turbūt butina nuo akį ir sirdį traukiančių momentų.

Visų pirmiausia ir turbut imtinai svarbiausia paminėti – tai džiazo muzikanto Liudo Mockūno improvizuotai taiklus spektaklio atmosferos ir įtampos kūrimas garsais. O’Neillo pjesės pastatymą, kurį lydi antikinės tragedijos šešėlis, tarsi šviesulys nutvieskė nuolat intriguojanti ir  savo gyvumu pulsuojanti saksofono garsų dinamika. Jei  veiksminė linija panaši į amžiną ruošimąsi rokiruotei, tai bent jau muzika diktuoja tuos nepasiekiamus, tačiau labai arti esančius aistrų protrūkius ar net slaptus malšinimus.

Žavingai, o gal net didingai sukonstruota Kotrynos Daujotaitės scenografija kelia asocijacijas su didžiuliais žvangančiais geležiniais laiptais,  laivo triumais, seno uosto ar kalėjimo praėjimais. Ryškios šoninės ir apatinės šviesos suteikia pražūtingos atmosferos pliūpsnį ir net perdėtai susirūpunusius personažų veidus paverčia dar gyvais mirtin žengiančiais kareiviais. Tarsi tėvo ir sūnaus grįžimas iš karo nužengia į sceną kartu jiems sugrįžus namo ir neišnyksta kartu su kiekvienu jų žengimu metalinėmis grotomis.

Ir, žinoma, nuolat nuojautos kamuojamas žiūrovas negali likti abejingas aktorės Tomos Vaškevičiūtes gabumui  tempti fronto priekines linijas, nepaisant režisūrinių sprendimų nebuvimui ar nepatogumui. Drąsi, ryški ir energijos nestokojanti, savo personažo nepaleidžianti aktorė sugėbjo tris veiksmus likti neabejinga, tačiau pralaimėtoja, savo likimui ir priimti kiekvieną smūgi, kurie nuo pat tėvo mirties tapo vis tamsiau gaubiantys Lavinija ir skandinantys ją keršto ir neišsipildžiusios aistros lavinoje (ironiškas herojės vardo ir stipraus sniego/ledo/lavos veržimosi žemyn panašumas).

Tik vis dėlto, be šių spektaklį gelbstinčių irklų, publika tikrai nebūtų išsedėjusi iki paskutinės vulgariai beskęstančio laivo minutės. Per daug nusivylimo talentingais, tačiau neišnaudotais aktoriais ir jų galimybėmis. Net scenografija, kuri galėjo būti veiksni ar net pagelbėti veiksmo kūrimui, buvo statiška ir kartais nemaloni. Todėl brukasi mintis, jog toli gražu neprakeikti šio spektaklio herojai, o tik pakeiksnoti, nes tranformacijos, kurių, atrodo, taip trūksta kiekviename iš personažų per tris dramos veiksmus, taip ir neįvyksta, ir jokiu būdu negali kaltinti aktorių už tai, jog jie tik savimi ir savo asmenine patirtimi bando traukti šį metalinių grotų ir imitacinio rekvizito skęstantį laivą.

Personažo neadekvatumus galime pamatyti Daumanto Čiunio karštakošiškų bandymų būti ne savo buvusių vaidmenų prototipu. Taip pat talentingo aktoriaus Dainiaus Gavėnonio supaprsatsintu kapitono Branto variantu, kuriame suskamba net televizinio lygio intonacijų, nors, žinoma, kapitonas Brantas jau savo natūra yra įtikinantis, nes tokie aferistai dažniausiai paperka žiurovą šlykštumu ir tarsi tuo užkemša jų žingeidumą, nors ryškiai galima pastebėti, jog tas neišaiškintas ir neįsigilintas personažas neįšpildytas dėl režisieriaus analitinio medžiagos peržvelgimo stokos.

Visgi, kiek bebūtų spektaklio minusų (o ju tikrai dar yra), jis turi savo vieną tokį amorališką, galbūt, pliusą – priverčia pasitempti ir stoti akistaton su pačiu savimi tiek aktorių, tiek žiūrovą – t.y suvokti, kiek gi aš galiu.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Garsas Teatras

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt