Erotikos ir, apskritai, malonumų savoką dažnas įsivaizduojame kaip neatsiejamą kasdienybės elementą ar gyvenimo dalį. Viduramžiai gerokai skyrėsi savo mąstysena nuo dabartinės intelektualios, urbanistinės, šiuolaikinės visuomenės. Rodos, nebeliko tabu, kalbant apie kūniškuosius malonumus, nebėra ir restrikcijų (apribojimų) ar nusistovėjusių nuomonių, jog seksu galime mėgautis tik po vestuvių. Tačiau… Argi tikrai Viduramžiai buvo taip toli nuo šiandieninio pasaulio nuostatų?
Kurtuazinės meilės (klestėjusios Viduramžiais) taisyklės reikalauja, kad riteris patarnautų savo damai (kuri gali būti ištekėjusi arba susižadėjusi su kitu), pasitelkdamas visą įmanomą atsidavimą bei ištikimybę „valdovei“. Tačiau kartu šiuose santykiuose privalu skirti dėmesio ir kūniškiesiems malonumams, kurie sudaro kontrastą aukštiems veikėjų elgesio idealams. Kūniškoji plotmė – svarbus atskaitos taškas, aplink kurį tarytum sukasi visas aplinkinis pasaulis. Nors žymus Viduramžių rašytojas Andrius Kapelionas ir deklaruoja esąs dvasininkas, bet akivaizdu, kad prigimtinis būvis jam nesvetimas. Natūralios tvarkos pasaulis tarytum „sustato“ viską į savo vietas, visų pirma išskirdamas dvi lytis (vyriškąją ir moteriškąją), o vėliau, gimus aistrai, skatindamas ją realizuoti.
Minėtojo autoriaus veikale Meilės žiedas galima išskirti pagrindines malonumo apraiškas, kurias sudaro fantazijos, seksualinis malonumas ir kilmės aukštinimo teikiamas malonumas.
Fantazijų elementas, „įvairiaspalvės“ drąsiųjų riterių, patarnaujančių savo puikiosioms damoms, svajonės pateisina kurtuazinės – kaip platoniškosios – meilės sampratą. Jausmai prasideda nuo žvilgsnio į kitą asmenį, t.y. žmogaus kūnas yra estetinis grožėjimosi objektas, jis patraukia žvilgsnį. Tačiau kito žmogaus stebėjimo „procesu“ tik stengiamasi „prisidengti“ nuo gilesnių troškimų priešingos lyties asmeniui. Meilės procese labai greitai atsiranda geismas, nukreiptas į susižavėjimo objektą, vėliau siekiama seksualinių malonumų realizacijos. Pažymėtina, kad svarbesnis čia yra individualių troškimų pasotinimas, o ne oponento (meilės objekto) pamaloninimas.
Andrius Kapelionas deklaruoja, kokie žmonės gali tarnauti meilės „kariuomenėje“, kartu įvesdamas tam tikrus apribojimus: „kiekvienas sveiko proto žmogus, tinkamas atlikti Veneros darbą, gali būti žeidžiamas Amūro strėlių, nebent tam trukdo amžius, aklumas arba ypač didelis aistros perteklius“. Individo amžius tampa kliūtimi, nes „vyrui po šešiadešimties metų, o moteriai po penkiasdešimties [...] aistra nebeįstengia pavirsti meile, kadangi prigimtinis įkarštis nuo tų metų ima prarasti savo stiprumą, o drėgmė pradeda kuo stipriausiai augti, žmogų įstumia į visokius sunkumus, vargina ligų pinklėmis“. Autorius čia pabrėžia fiziologinę būklę, priklausomą nuo amžiaus. Vadinasi, aistra, kaip prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas, yra ribota. Dėl tos priežasties moteris privalo teikti pirmenybę tam, kuris jaunesnis.
Kitokia – malonumo rūšis Meilės žiede yra kilmingumo aukštinimas, kuris primena dažnai pabrėžiamą visuomeninio statuso reikšmę. Riteris privalėjo pasižymėti tokiomis savybėmis, kuriomis įstengtų užkariauti savąją damą. Sakoma, kad „grubų ir nevalyvą meilė priverčia trykšte trykšti visokeriopu dailumu, žemos kilmės žmones ji praturtina prakilnaus būdo bruožais, išdidžiuosius apdovanoja nuolankumu; mylintis žmogus visiems tinkamu būdu paprastai teikia daugelį patarnavimų. Ak, ir koks gi nuostabus daiktas yra meilė, priverčianti sužibėti šitokiomis dorybėmis žmogų ir bet kurį šitokių puikių įpročių gausos išmokanti!“. Tokiu būdu kilmingumas tampa malonumų sąlyga, nes nekilmingas (savo prigimtimi ar vidiniu pasauliu) individas negali patirti visų meilės teikiamų džiaugsmų.
Viduramžiais meilė kartais įgaudavo ir kiek sarkastišką pavidalą. Pavyzdžiui, Meilės žiedas šį jausmą neretai traktuoja ne kaip tikrąją susižavėjimo priežastį, o kaip priemonę patirti geismą.
Rodos, jog Viduramžiškas pasaulėvaizdis nėra taip jau toli nuo mūsiškio. Kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, tuometiniai gyventojai (rašytojai) pirmenybę teikė viliojimui, malonumams, aistrai, tarsi pamirštant draugystės, tikrosios meilės reikšmę.
Agnė Pociūtė
