TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Gustina Buivydaitė. Aš esu prieš šunų veislių diskriminavimą: bobučių šuneliai gali būti net agresyvesni už „kovinius“

Šaltinis: 15min
0
A A

Šiuo metu tarp Seimo ir šunų augintojų kyla didelis ginčas ir nesutarimai. Seimo priėmė pataisas kuriomis draudžiama laikyti, auginti, veisti ir pardavinėti į pavojingą sarašą į...

Šiuo metu tarp Seimo ir šunų augintojų kyla didelis ginčas ir nesutarimai. Seimo priėmė pataisas kuriomis draudžiama laikyti, auginti, veisti ir pardavinėti į pavojingą sarašą įtrauktus šunis neišklausius kursų ir negavus leidimo. Šiuo metu stafodšyrų augintojai jaučiasi nuskriausti.

Žmonės, kurie spėjo susitvarkyti dokumentus iki š. m. sausio 1d., sėkmingai gyvena su savo augintiniais. Tie, kurie nespėjo, jų ir negaus – pagal išleistą naują įstatymą leidimų nebeišdavinėjama. Žmonės tiesiog liko stovėti nuėję sunkų kelią iki tikslo, tačiau, pasirodo, jog tikslo jau nebėra. Išklausyti kursai, gautos pažymos, sumokėti pinigai – tik tam, kad išgirstum, jog nieko nebus.

Žmonės atvirai kalba, jog bijo išeiti iš namų su savo šeimos augintiniais vien dėl to, jog policijos rengiamų reidų metu šunys tiesiog būtu konfiskuojami. Šiuo metu visoje Lietuvoje yra šimtai šios veislės atstovų – išmestų, besiglaudžiančių prieglaudose... Kiekvienas žmogus, svajojęs turėti tokios veislės šunį, jau atideda šias mintis. O prieglaudose besiglaudžiantys išduoti šunys taip pat praranda viltį antram šansui.

Tokie valstybės kvailiojimai ne tik atėmė iš šeimininkų šunis, bet ir valdžios žmonės, norėdami „apginti visuomenę“, nuogais prieš visą Lietuvą paliko šiuos šunis. Išduoti, išsigandę, atsidūrę narve, tarp krūvos nepažįstamų žmonių ir niekada nenutylančių šunų balsų... Ne kiekvienas išliktų stabilus matydamas, kad ateinatys žmonės neprieina prie jo. O jie jaučia... Dvejus, trejus ar net gi aštuonerius metus šeimoje gyvenantis šuo, atsidūręs nepažįstamoje vietoje ir jautriai reaguojantis į visus dirgiklius, tikrai pasikeičia. Kai kurie – smarkiau, kai kurie – ne. Bet jie to nepamirš.

Kokia prasmė bausti šunis? Juk ne šuo kaltas, kad ne tas šeimininkas jį išsirinko. Ne jis kaltas, kad dresūrai nepakako laiko, noro. Noriu papasakoti savo istoriją, ir kodėl AŠ esu prieš veislių ir ypač – stafordšyrų terjerų -diskriminavimą.

Man buvo 10 metų, kai vieną gražią vasaros dieną mūsų kaimynė man pasiūlė šunytį. Tuomet aš nežinojau nieko apie šunis, nieko apie veisles. Turėjom tik vokiečių aviganį, ir tik šios veislės pavadinimą aš žinojau. Netgi mano šeima nežinojo, kokios veislės šunytį nori mums atiduoti, bet pavergti tų žavių raukšlyčių ir dar net nematytų tigrinių raštų, visi vienu balsu pritarė. Tai buvo pirmasis mano šuo – draugas. Tik kai jam buvo 10 mėnesių mokyklos šunų enciklopedijoje pamačiau mano Tigro nuotrauką. Tą dieną aš sužinojau jo veislę – amerikiečių stafordšyro terjeras. Man, mažai mergaitei, šis pavadinimas skambėjo gražiai – amerkietis mano Tigras...

Tigras buvo tobulas pirmasis mergaitės augintinis – protingas, grakštus ir nenustojantis žaisti. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kažkur mieste jis vadinamas agresyviu. O mes gyvenome nuosavame name, toli nuo miesto šurmulio. Gaila, kad kai kurie žmonės jau buvo girdėję apie šia veislę, ir birželio 2 dieną mylimiausias šeimos narys, geriausias visų kaimynų vaikų draugas buvo nunuodytas. Vien už tai, kad jis žaidė su vaikais. Vien už tai, kad jis mėgo prisiglausti. Kaimynai prisiklausė melo. Prisiklausė, kokie jie būna. Pajuto grėsmę savo vaikams ir iš mergaitės atemė draugą, pirmąjį augintinį draugą.

Tą dieną kai sužinojom jo mirties priežastį, visi verkėme. Metų dar neturintis šuo per klaidingą informacija buvo nužudytas. Nuo to karto supratau – nėra blogų šunų, yra tik daug melo ir jo paveikti žmonės. Iki šiol pykstuosi su visais, kas šios veislės šunis vadina koviniais... Juk tai terjeras – naminis ŽMOGAUS DRAUGAS. ŽMOGUS sukūrė šia veislę, kaip ir visas kitas su šiokia tokia paskirtimi. Pažvelkime iš kitos pusės: taksai, medžiokliniai šunys – geri pėdsekiai, buvo išvesti ieškoti urvinių padarėlių, bet juk juos augina kaip ir kitus šunis – namuose, kaip paprastą augintinį. Kokerspanielis – taip pat medžioklinis šuo, bet dėl grožio taip pat auginamas namie.

Žmogus pasirenka veislę pagal grožį, aktyvumo reikalingumą. Stafordšyrai yra energingi šunys, jie buvo išveisti tramdyti bulius. Veliau sugalvota pramoga – pasityčiojimas iš jų energijos. Juk dabar neužsidarome kaime ir nepjudom šių šunų ant karvių? Vėlgi, renkamės pagal grožį ir energijos poreikį. Aktyviai sportuojančiam žmogui ši veislė yra neapsakoma. Energingas, nepailstantis, ištikimas ir trumpo kailio – vasarą ne greitai užkaistantis. Kodėl žmogus šuniui sugalvoja naują paskirtį?

Daugelis šunis renkasi kaip aksesuarą, namų apsauginį, kuriam nereikia net algos mokėti, o valgyti paduodama retai. Šuo yra būtybė, jis taip pat turi smegenis, tiesiog jas reikia lavinti kaip vaiko – juk ir vaikus kai kurie išaugina netinkamai.

Taip pat Lietuvoje laibai populiarūs kinkinių šunys – haskiai, laikos, malamutai. Puikiai žinome, kokie poreikiai šių šunų. Bet žmonės, pavergti jų žavių žydrų akių, juos įkalina mažuose butuose ir skiria tik trumpus pasivaikščiojimus, kurių pasekmėje randa sugraužtą turtą, ir neretai šie šunys tiesiog pabėga... Nesakau, kad visi žmonės taip elgiasi, bet žiemą juk į darbą nekeliauja su kinkiniu šunų...

Aš savo laisvalaikį pasirinkau praleisti prieglaudose. Mačiau nemažai išsigandusių tiek veislinių, tiek mišrūnų šunų akis. Noras atgauti šuns pasitikėjimą neretai tapo sukandžiotomis rankomis ir kojomis, tačiau noras ir tikėjimas pakeičia šuns mastymą, ir šiuo metu visi tie šunys gyvena šeimose, nors niekas netikėjo jais.

Aš netikiu, kad gali būti beviltiškai agresyvūs šunys. Visi bandome išrasti dviratį iš naujo. Prikabinti etiketę „nereikalingas“ lengva, bet ne visi pažiūri į priežastis. To, kas padaryta, jau neištaisysim. Nuomonių nepakeisim. Bet ar teisinga žmones bauginti? Tokie draudimai tik dar labiau išgąsdina žmonės. Aš, pavyzdžiui, šunų nebijau. Bet puikiai suprantu, jog reikia laikytis tinkamo atstumo praeinant pro šalį. Tačiau kai kurie šeimininkai nesupranta, jog jų paprastas augintinis gali rimtai sužeisti. Jau nekartą buvau užpulta vieno mišrūno, kurį šeimininkė vedžioja  su 5 metrų ilgio pavadžiu, ir net patingi pasikviesti arčiau. Šuo didelis ir be antsnukio (beje, jis kabėjo šeimininkei ant rankos). Kuomet šuo įsikabino į ranką, ji tiesiog pasišaukė ir ėjo toliau. Tą dieną nepriėmiau visko rimtai. Tačiau antrą kartą įvykus tai pačiai situacijai su tuo pačiu šuniu ėmiau aiškinti šeimininkei, jog taip negalima. Tačiau ji tiesiog atitraukė šunį ir net nesiklausė. Priėjus arčiau ir norėjus atkreipti šeimininkės dėmesį šuo puolė vėl. Net išvedusi savo šunį į lauką aš bijau, jog neužpultų koks nupenėtas bobutės šunelis. Juk patys pastebėjome, jog tikrai ne retas atvejis, kuomet bobučių šuneliai yra agresyvesni už tuos pačius „kovinius“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt