Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką iš tiesų slepia žindymas?

Šių laikų žindanti mama
Šių laikų žindanti mama
Šaltinis: ikrauk.lt
0
A A

Neseniai visuomenėje daug aistrų sukėlęs vienos moters straipsnis apie viešoje vietoje žindomą kūdikį sukėlė iš tiesų daug aistrų. Tiek daug, kad net LRT radijas tam skyrė savo...

Neseniai visuomenėje daug aistrų sukėlęs vienos moters straipsnis apie viešoje vietoje žindomą kūdikį sukėlė iš tiesų daug aistrų. Tiek daug, kad net LRT radijas tam skyrė savo brangaus eterio laiko.

Buvo įdomu skaityti komentarus, nuomones ir klausytis žmonių reakcijų šia tema. Iš įvairių nuomonių nuotrupų kilo vienintelis klausimas: ką iš tiesų slepia žindymo reiškinio demoralizavimas? Negaliu pavadinti kitaip, kaip tik demoralizavimu, ypač prisimenant susirūpinusios pilietės straipsnį.

Istorija

Kodėl žindymas šiandien tampa keistenybe, kiekvienam iš mūsų reikėtų klausti ne tik savęs, bet ir šiek tiek atsigręžti į istoriją. Neskubu teigti ar įrodinėti, kad anksčiau mamos savo vaikus žindė kur ir kaip papuola, tačiau žindė ir to daryti nevengė.

Dokumentiniame filme „Ūcia lylia“ apie vaikų ugdymo tradicijas Lietuvoje pasakojama,

Mary Cassatt. kūdikio John žindymas
Mary Cassatt. kūdikio John žindymas

jog moterys vaikus žindydavo, tačiau prisidengusios, nes „tai [krūtis] tiesiog buvo šventa vieta“. Jei imsime ne tik pliką faktą, kad kaimo moterys žindydavo prisidengusios (beje, kalbu apie laikus iki sovietų okupacijos arba pirmaisiais jos metais), bet dar pridėsime ir aplinkybę, kad Lietuvos kaimas buvo katalikiškas kraštas, tuomet prisidengimas žindant taps natūraliu dalyku, o prisiminę pasakojimus, kad kai kur didesnius kūdikius palikdavo namuose, suprasime, kodėl viešai dažnai nebuvo žindoma.

Kiek vėliau – sovietmečiu – žindymas beveik išnyko. Na, neišnyko, bet tapo ypač retu reiškiniu – dėl politikos „mamai trūksta pieno“. Kaip veikė ši politika, daug nepasakosiu, bet paminėsiu, kodėl verta apie šį laikotarpį pagalvoti. Šiandien daugelis pagyvenusių ir burbančių tetų yra subrendusios būtent sovietmečiu. Jos užaugino savo vaikus su tuometinėmis nuostatomis ir  iš savo vaikų, auginančių anūkus, patirties jau spėjo suprasti, jog tai, kas sovietmečiu buvo pasakojama apie žindymą, nė velnio ne tiesa.

Vienos, žinodamos, kad galėjo žindyti savo vaikus, liūdi, kitos tiesiog priima šį faktą, dar vienos pyksta ant visų, kurios šiandien drįsta žindyti viešai, nes jos pačios kažkada to negalėjo daryti, o norėjo. Galbūt į tokias moteriškes ir nederėtų kreipti dėmesio, tačiau jos nemažą savo nusistatymų bagažą yra perdavusios dukroms arba neperdavusios.

Neperdavusios to, kad krūtis + kūdikis = normalus reiškinys, dėl to šiandien turime mamų, kurios su jau paaugusiais vaikais nešneka apie tai ir išvis nemato reikalo apie tokius dalykus kalbėti, o ne numygti: „Na, pati/pats žinai, kaip ten viskas būna.“ Būtent toks nutylėjimas ir opių temų slėpimas „po kaldra“ lėmė tai, kad turime labai aršią visuomenę, kurios nemaža dalis (beje, moterų) baisiausiai putoja it šnypščiosios tabletės vandeny, pamačiusios viešai žindomą kūdikį. Kad ir kaip būtų keista, tuo tarpu vyrai (sprendžiant pagal nemažą dalį komentarų) žindymą laiko normaliu reiškiniu.

Į visuomenę žindymas sugrįžo paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu, kai atsirado mokslinių tyrimų, paneigiančių politiką „mamai trūksta pieno“ ir kai pačios mamos ėmė ir žindė, nepaisant nusistovėjusios tvarkos.

Į visuomenę žindymas sugrįžo paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu, kai atsirado mokslinių tyrimų, paneigiančių politiką „mamai trūksta pieno“ ir kai pačios mamos ėmė ir žindė, nepaisant nusistovėjusios tvarkos. Žindymo skatinimas pirmiausia grįžo į gimdymo namus, be to, mamos nusprendė nesislėpti tarp keturių sienų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, susidėjo ir dar daug įvairių aplinkybių. Tačiau ar nuo sovietmečio pasikeitė visuomenė?

Moralė

Taip. Visuomenė pasikeitė, tik ne į tą pusę, į kurią daugelis norėtų. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje dingę tabu ant pjedestalo iškėlė jauno žmogaus (ypač moters) seksualumą, prie kurio nekaltam kūdikiui vietos nebeliko.

Krūtys tapo sekso objektu, įvairios įžymybės, apsirengusios kaip iš pasakos „nei nuoga, nei apsirengusi“, – norma, o mes patys sugebame viską subanalinti iki to vieno dalyko, iš kurio patyliukais kikena pradinukai. Šeima tapo vienu iš paskutiniu punktų „reikia padaryti“ sąraše ir daugelis šeimą kuria tik dėl to, kad galėtų uždėti varnelę „padaryta“, per daug nesukdami galvos dėl kokybės ar pasipuikuoti prieš aplinkinius gražiomis fotografijomis iš vestuvių ar krikštynų. Vien mintys, kad nėštumas yra nepageidaujamas sekso padarinys, duoda gero peno pamąstymams pamatinių žmogaus vertybių tema. Matyt dėl to mamos sūnums nebegali paaiškinti, kad krūtys skirtos kūdikiui, o ne vyrui vilioti, o dukroms pasąmoningai perduoda dogmą „būk graži, seksuali ir kartais dar protinga“, nes pačios mamos nori būti arba yra seksualios ir gražios, bet ne visada protingos ir retai pasidalija moralinėmis nuostatomis vaikų auginimo tema.

Krūtys tapo sekso objektu, įvairios įžymybės, apsirengusios kaip iš pasakos „nei nuoga, nei apsirengusi“, – norma.

Žindymas yra dar vienas puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad negalintis savo nuomonės išreikšti kūdikis yra patogus plūdurėlis pratryškusioje žmogaus teisių jūroje. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kai kalbame apie vaiko sveikatą ir gerovę, tuomet galima ir tėvystės teises atimti iš tėvų, nesutinkančių skiepyti savo vaiko, motyvuojant vaiko teise į sveikatą ir jos priežiūrą, o neskiepytiems vaikams duris į darželius užtrenkti. Kai kalbama apie vaiko gyvybės reikšmę, tuomet abortas yra moters teisė į kūną, tačiau nelieka vaiko teisės į gyvybę. Kai kalbame apie žindymą viešoje erdvėje, tuomet pamirštame ir vaiko teisę į alkio malšinimą ir mamos diskriminaciją, siūlome žindančioms mamoms arba sėdėti namuose, arba slėptis po pernykščiais lapais vos kūdikiui praalkus arba jį maitiniti šlapimu prasmirdusiame tualete. Jei žindymo susiejimas su vaikų skiepyjimu atrodo nesąmonė, tai pasakysiu tik tiek, kad motinos piene yra antikūnų nuo tam tikrų užkrečiamų ligų ir žindydama savo kūdikį ji natūraliai stiprina jo imunitetą. Dar reikšmingesnis dalykas, kad kiekviena mama perduoda unikalų antikūnų rinkinį savo kūdikiui, ir tai priklauso nuo ligų, kuriomis sirgo pati mama.

Alternatyvų (ne)buvimas

Nežinau, ką mąsto tie piliečiai, kurie siūlo mamoms neiti į viešumą. Ar jie irgi neina ir nevalgo viešai? Drįsčiau teigti, kad alkio malšinimas viešai yra netgi vienas iš „gero

Žindanti Marija
Žindanti Marija

gyvenimo“ rodiklių ir savotiškas prestižas yra nueiti į kokį geresnį restoraną papietauti ar pavakarieniauti. O kur dar kebabų rupšnojimas ant suoliukų, autobuse ar parke? Ar romantiškas ledų valgymas ant žolytės prie Vilnelės, Neries ar kito vaizdingo objekto? Tad sėdėjimas su kūdikiu namie mamoms nėra alternatyva.

Ar tikrai prieš žindant kūdikį reikia atsiklausti aplinkinių? Asmeniškai manęs dar nė sykį joks nepažįstamasis neatsiklausė, ar nieko tokio, jei šalia užsidegs cigaretę, nors nuo jų dūmų galiu turėti neblogą galvos skausmą kelioms paroms. Lygiai taip pat niekas neklausia, ar nieko tokio, jei keiksis prie mano vaikų, kuriems paskui turėsiu aiškinti apie tų necenzūrinių žodžių vartojimą ar su ūkiniu muilu keiksmus iš tarpudančių rankiosiu. O žindymas nėra joks žalingas įprotis, apie kurį reikia gana argumentuotai aiškinti vaikams, kad jie suvoktų, jog tai nėra gėris. Priešingai, jei tik moteris nėra pertekusi pavydu ir pykčiu žindančiai mamai, tai savo vaikui gali paaiškinti, kad natūralus kūdikio maitinimas krūtimi yra geriausia ką mama gali duoti savo vaikučiui. Taigi ir atsiklausimo nelaikyčiau alternatyva.

Ar tikrai prieš žindant kūdikį reikia atsiklausti aplinkinių? Asmeniškai manęs dar nė sykį joks nepažįstamasis neatsiklausė, ar nieko tokio, jei šalia užsidegs cigaretę.

Kiek labiau alternatyvą primena, tačiau taip pat diskusijų objektu virtęs dalykas – prisidengimas. Nors istorijoje yra pavyzdžių, kai moterys žindė prisidengusios, tačiau šiandieninės naujovės – žindymo skraistės – asmeniškai man nėra prie širdies, nes neretai tai tampa ne maskuojančia, o atvirkščiai – dėmesį pritraukiančia priemone. Pavyzdžiui: vieša vieta, mama ateina su verkiančiu vaiku ir nori jį pamaitinti. Vien jau verkiantis vaikas atkreipia net nenorinčių to matyti dėmesį, o kur dar graži skraistė, kartais savo koloritu išsiskirianti iš aplinko ir krintanti būtent ant tos vietos, o po ja besimakaluojantis alkanas ir raudantis kūdikis? Galiu lažintis, kad toks spektaklis patrauks tikrai daugiau dėmesio ir užtruks gerokai ilgiau, nei paprastas žindymas be skraistės. Jau nešneku apie tai, koks svarbus yra žindymo metu vaiko ir mamos akių kontaktas.

Nepaminėjau tų, kurios nemėgsta žindyti viešai ir kartais tai daro, nors nesijaučia gerai. Būtent tokioms mamoms belieka garsieji tualetai ar kitos šviesos ir pašalinių akių nematančios kertelės. Dar žiemą startavusi socialinė akcija „Žindymui palankių erdvių kūrimas“ liko neišgirsta arba nesulaukė deramo dėmesio. Akcijos metu viešųjų erdvių savininkai buvo kviečiami savo nuosavybę paversti žindymui palankiomis erdvėmis, tai išreiškiama užsiklijuojant specialų akcijos lipduką ant durų, langų ar kitų aiškiai matomų vietų. Kol kas Vilniuje tokį lipduką mačiau tik klinikoje „Sveika pradžia“ ir buvusiame „Prieraišiosios tėvystės centre“, o normalų žindymo kambarį, be šlapimu dvokiančio tualeto šalia, teko matyti tik Gedimino pr. 9 esančiame prekybos centre ir IKEA.

Kol kas vienintelė alternatyva, kad neduokdie, į akis nekristų, maitinanti mama, kuri sudaro tik dalelę  mūsų akimi matomo bendro vaizdo yra patogi mamos apranga. Nebūtinai tokia, kuri kainuoja tiek pat kiek nauji rūbeliai ar dar daugiau, bet tiesiog elemantariai galinti pridengti – su sagutėmis, užtrauktuku ar tiesiog maitinimui krūtimi patogesne iškirpte.

Pabaigai

Galbūt tai, kad kažkas paburnojo dėl viešai žindančios mamos, nieko tokio. Tačiau daugeliui abejojančių, ar kurti šeimą, pridėjo dar vieną argumentą, kodėl – jos nereikėtų kurti. Būdama dviejų vaikų mama jau seniai nustojau rūpintis, ką apie mane pagalvos kiti, o vietoj to rūpinuosi savo vaikų gerove ir teise į alkio malšinimą ar teise būti sausu užpakaliu čia ir dabar, nes mes išprusę suaugėliai, mėgstame būti sotūs, sausi ir laimingi dabar, todėl dažniausiai į žmonių – nepasitenkinimą dėl vaikų nešiojimo, žindymo ar vystymo viešoje erdvėje atsakau vien žvilgsniu. Tačiau labiau susirūpinimą kelia tai, ką ir kaip perduosiu savo vaikams ir kaip jie tai priims bei vertins. Ar mamos nesukaustytos kompleksų ir stereotipų, rūpintis gerove pagal vaiko poreikį, nebus išsišokėlės savo dukrų, dukterėčių ir krikštadukrių akyse?

Šeimų ir šiaip visa ko atžvilgiu piktėjanti visuomenė gal ir galėtų būti norma, tačiau ne save kultūringa vadinančia šalimi Vakarų civilizacijoje (o juk mes, barbarai lietuviai, šiandien save vadiname kone Rytų Europos kultūros lopšiu), kurioje vis dar grožimės Mikelandželo nulipdytomis Dovydo sėklidėmis ar ultramoderniais kanalizacijos vamzdžiais Neries pakrantėje, tačiau kažkodėl nudelbiame akis nuo žindančios Rubenso Marijos. Keldami neįprastai aukštus reikalavimus vieni kitiems ir trokšdami būti homo universalis pamiršome, kad esame žmonės ir, be emocijų, dar turėtume  jausti ir žmogiškumą. Bent jau tam bejėgiui alkanam kūdikėliui.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt