Kiekvienas daugiau ar mažiau besidomintis politika kaip vieną ryškiausiai šviečiančių mūsų scenos žvaigždžių įvardins kontraversiškąjį Vilniaus merą. Šis populiarumo, ypač jaunos kartos tarpe, nestokojantis, vietoje nenustygstantis politikas savo pasirodymu neabejotinai nustelbia kitus savo profesijos atstovus.
Ir charizmos, jėgų bei noro dirbti jam tikrai netrūksta. Jei pirmąja jis gali varžytis net su pačiu Valinsku, tai likusių dviejų skirtingai nuo valinsko neužgesina niekas. Tiek kandidatūros metu, tiek ir jau tapęs meru, šis nepailsta bendrauti su rinkėjais savo facebook svetainėje, bloge ir net turi youtube kanalą, kuriame su riedžiu tyrinėja Vilnių (palyginimui Kubiliaus blogas nepildomas nuo 2009 sausio).
Atrodo, kad tokio jauno liberalizmo mūsų politikai ir trūksta, o jau netrukus išgirstame apie Zuoko kuriamą socialiai atsakingų liberalų partiją. Beje primenu sau ir kitiems, kad į šią dundukų nepriima - reikia perskaityti tam tikrą liberalų literatūrą, kad bent susipažintum kokios idėjos ir mintys visą šitą reikalą veda.
Iš pirmo žvilgsnio mes turime tobulą situaciją: yra aktyvus ne tik darbe politikas, bet ir pilietis, kuris valdo sostinę, bei bendrauja su rinkėjais. Savo jaunatviškas ir pažangias laisvės idėjas jis ketina įgivendinti per partiją, kuri bėja nėra šiaip gauja, o apsiskaičiusių žmonių susivienijimas, vedamas bendros idėjos. Visgi iškyla didelis BET...
Garbingas mūsų sostinės meras yra visai ne liberalas, kaip jis skelbiasi. Ir tai parodo ne kalbom ar deklaracijom, o realiais darbais ir sprendimais. Šiuo metu per Lietuvą aidi gandas apie Zuoko vedamos koalicijos sugalvotą baudą už paramą benamiams ir kitiems išmaldos prašantiems. Man asmeniškai primena ne socialiai atsakingą liberalizmą, tiek davėjo, tiek gavėjo atžvilgiu, o daugiau tvarkos ir tesingumo kliedesius apie tautą ir moralę.
Antrasis į akį kritęs pavyzdys - draudimas nepilnamečiams rūkyti viešose vietose. Pagal galiojančius LR įstatymus, rukyti galėjo asmenys nuo 16 metų. Visgi sostinės valdantieji nusprendė spjauti į nebalsuojančius ir trypdami laissez faire, uždraudė Vilniaus mieste rukyti paaugliams.
Trečiasis kuriozas - Artūro Zuoko naujosios partijos siekiai. Neturėdami konkrečių, šie susigalvojo labai gražiai skambančius. Neva bus siekiama sumažinti seimo narių skaičių. Argumentuota tuo, jog Lietuvoje tiesiog sumažėjo gyventojų. Be abejo sumažėjo, tačiau ar jų padaugėjus mums vėl reikės pakeisti rinkiminių apygardų skaičių? Nemanau, kad taip toli mąstoma, juolab, kad tokio dalyko keitimas yra itin sudėtinga ir labai skausminga procedūra. Nebent tiems, kas mėgsta iš darbo lėkti.
Taigi suplakus akivaizdų konservatizmą su populizmu, pridėjus pilietiškumo ir prisiminus tai, jog ne tik vienoje partijoje, judėjime, bet ir seimo nario kadencijoje iki galo pratempti mūsų herojui sunku ką gauname? Tikrai ne socialiai ir ypač neatsakingą, bei jokiu būdu neliberalizmą.
