Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kandidatas į 15min.lt žurnalistų mokyklą. Prižiūrėtojų mentalitetas

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ar kada pastebėjote, kaip idealiai zoologijos sodas atspindi idealią nacionalistinę pasaulėžiūrą? Kiekviena tauta – atskira skirtingo kraujo gyvūnų rūšis, ir kiekviena griežtai...

Ar kada pastebėjote, kaip idealiai zoologijos sodas atspindi idealią nacionalistinę pasaulėžiūrą? Kiekviena tauta – atskira skirtingo kraujo gyvūnų rūšis, ir kiekviena griežtai turi savo narvą. 15 – asis narvas tik žirafoms. Australija tik australams. O Lietuva – lietuviams. Laisvas vietos pasirinkimas smerktinas. Jei nėra prižiūrėtojo, tai keičiantysis savo narvą bent jau turi pasiteisinti, yra priverčiamas pasijusti išdaviku. 

Įsivaizduojamiems narvo prižiūrėtojams svetima idėja, kad žmogus turi teisę siekti savo laimės kur nori, o ne ribotame žemės lopinėlyje, bijodamas šventeiviško „patriotiško“ smerkimo. Ir tokiam jo pasirinkimui nereikia ieškoti argumentų, neprivalu atsakinėti į klausimus. Todėl jei kas meta iššūkį: „o kuo ten geriau nei čia“, tu neprivalai atsakyti, nes pasirinkimo laisvei argumentų nereikia. Laisvė yra laisvė, ir viskas. Jeigu lietuvio studento, pasiryžusio studijuoti užsienyje, kas nors jį teisdamas klausia, „kuo ten studijos geresnės?“, atsakyti jis irgi neprivalo.

Vietoj atsakymų pačiam lietuviui turėtų kilti klausimas: koks individas turi teisę teisti kito individo asmeninės laimės siekius? Ar to paties paso su Vyčiu turėjimas kito žmogaus gyvenimo kelią padaro tavo reikalu? Bandydami aiškinti savo požiūrį, patriotai piktinasi: emigracija yra prasmigimas į bedvasio kosmopolitizmo bedugnę, R. Castellucci spektaklius ir hamburgerius. Mūsų tapatybė – geltona, žalia ir raudona visuma, aplink mus sukasi aukščiausioji teisybė, o laimė, patirta vien individualioje aspiracijoje, be mūsų ir trijų mūsų spalvų pritarimo, yra tuščia, išdavikiška, ir, ko gero, dar ir morališkai supuvusi. Kokią teisę tu turi sulaukti sėkmės ne Šiauliuose, Vilniuje, o Londone?

Mane bando įtikinti, kad aš nukenčiu dėl man nepažįstamo lietuvio asmeninės laimės siekio. Kyla mintis, kad galbūt tai yra paprasčiausias pavydas: jei dabar degtų kaimyno emigranto namas, tai tik Londone ir nebūtų galima pasigrožėti reginiu. Tada jau tikrai blogai, kai lietuvis – svetur. Kitu atveju į kaimyno išvykimo žinią būtų reaguojama ne smerkimu, o suvokimu, kad Lietuvoje daugėja erdvės ir mažėja konkurencija savosioms verslo idėjoms ir kūrybiniams siekiams. Jei tokių nėra, žinoma, belieka pavydėti už tave nuo šiol daugiau uždirbsiančiajam svetur.

Kartais įtikinami net ir jauni žmonės. Vieno Kaune gana populiaraus studentiško leidinio pirmame puslapyje šio teksto autoriui kažkada teko skaityti pasipiktinimo jaunų žmonių augimu ir akiračio plėtimu deklaraciją: jūs mokotės per daug užsienio kalbų ir ieškote laimės visame pasaulyje. Štai, pavyzdžiui, bedvasių vakarų atstovai suomiai kolonizuoja Lietuvą ir negerbia mūsų kultūros, perša anglų kalbą: įsivaizduokite, nusipirkę Telekomą, jį pervadino į „Teo“. Maždaug, supraskite: juk „telekom“ yra senas lietuviškas žodis, pirmąkart turbūt aptinkamas dar Mažvydo „Katekizme“. Pagrindinė studentiško teksto mintis: užsidaryti nacionalinėje dvasios tvirtovėje, atstovaujančioje dorybės monopolį, užsikalti langus ir garbinti savo šaknis, daugiau netobulėjant ir nepažįstant likusio pasaulio. Jūsų šaknys – visas jūsų pasaulis. Jei tokia filosofija galiotų ir visai augalijai, tai be bulvių, kurių vaisiai – tik šaknyse, daugiau nieko ir neturėtume. Man labiau patinka po atviru, neribotu dangumi besišildantys apelsinai.

Mes – Rytų Europa. Nieko blogo tame nėra. Kokia prasmė dirbtinai lipdyti sau Šiaurės Europos ar geografinio Europos centro etiketes? Svarbesnė užduotis – pakeisti Rytų Europos charakterį. Dabartinis įvaizdis – kad mums svarbiau ne pilnavertiškai gyventi, o kažką morališkai suvaržyti – nuo homoseksualų iki emigrantų smerkimo. Garsiausias XX a. Italijos žurnalistas I. Montanelli, jaunystėje buvęs aistringas B. Mussolini gerbėjas, apie tikrąją svaiginančio nacionalizmo ir uždarumo žalą praregėjo tik atvykęs profesoriauti į Rytų Europą. „Čia paprasti žmonės neturi ko valgyti, bet svajoja apie imperijas nuo jūros iki jūros“ – rašė jis.     

Tereikia atsikvėpti. Kol savo savimonę nukreipinėsime priešų ieškojimui, tol ir gyvensime spartietiškomis karo sąlygomis – kukliau tų, kurie savo energiją panaudoja ėjimui į priekį, o ne švaisto kovai su vėjo malūnais. Vieni iš tų Donkichoto ieties vertų malūnų – tai lietuviai studentai, verslininkai ir darbininkai, kvėpiantys Berlyno orą, pertraukoje nuo paskaitų besislepiantys nuo saulės Florencijos katedros šešėlyje, prancūziškai besiginčijantys su Sorbonos profesoriais, ar, galų gale, plaunantys indus bei grindis Londone ar Norvegijoje. Teisę savo pasirinkimui jie turi, o kiti teisės juos kaltinti tėvynės išdavimu – ne, nes jie nėra zoologijos sodo prižiūrėtojai.

Augustinas Šemelis

KANDIDATAS Į 15MIN.LT ŽURNALISTŲ MOKYKLĄ

Daugiau apie 15min.lt žurnalistų mokyklą ir kaip tapti jos mokiniu rasite čia. Paskubėkite ir patekite tarp geriausiųjų. Registruokitės jau dabar!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 mentalitetas
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt