Žemė – brangiausias turtas, į kurį reikėtų kiekvienam iš mūsų žiūrėti visiškai kitaip, nei tai darome dabar. Susidomėjimas ja nėra didelis, turbūt nedaugelis pasakytų faktorius, lėmusius gyvybės atsiradimą. Daugelis žino nuotrupas, kurių tikslumu būtų galima suabejoti. Viską, ką matome ir turime dabar, yra žmogaus nuopelnas, tačiau galime drąsiai teigti, jog, deja, bet žmogaus padarytas darbas nebuvo visiškai iki galo apgalvotas. Žemė mums davė viską, kad žmonija galėtų funkcionuoti, plėstis ir gyventi taip, kaip nori. Tačiau Žemės jėgos ir resursai taip pat riboti, o žmogus, galvoja tik apie tai, kaip juos panaudoti, bet ne apie tai, kas bus, kai jie pasibaigs.
Visa žmonijos veikla nuo senų laikų yra paremta keliais svarbiausias aspektais – vanduo, saulė, žemė. Žemdirbystė buvo viena pirmųjų pradėtų naudoti šakų, kuri davė naudos, maisto ir leido išgyventi. Dabar žemdirbystė išlikusi, modernesnė ir išplėtota, bet vėlgi atsiranda žodžiai, ar viskas yra daroma teisingai? Dabar žmonės, kurie yra įvaldę šį amatą, iš kurio pragyvena, plėtoja, prekiauja ir uždirba iš užaugintų produktų, nesvarbu, kas tai būtų – kruopos, vynuogės ar bulvės. Tačiau kas bus ateityje, kai norėdami plėsti savo verslą, žmonės naikina miškus, nes jiems reikia daugiau dirbamos žemės. Medžiai bene pirmasis kūrinys, kuris nepaisė gravitacijos, stiebdamasis aukštyn ligi dangaus. Medžiai – mūsų oro šaltinis, nes reaguodami su saule, jie vykdo fotosintezę, kuri anglies dvideginį verčia deguonimi.
Kitas svarbus aspektas – vienas brangiausiu šaltinių – nafta. Šalys, turinčios naftos gręžinius yra turtingos, gali diktuoti savas sąlygas ekonomikos ir politikos klausimais. Taip susiklostė. Kad pagal geografinę padėtį didieji naftos gręžiniai priklauso didžiosioms pasaulio valstybėms, todėl mažosioms šalis yra sunku, jaučiamas stiprus ekonominis atsilikimas. Nafta pradėta naudoti automobiliams, degalams, kitiems darbams mechanizuoti, tiesiog palengvinti darbą. Žmogus naudojasi viskuo, ką duoda žemė, tačiau pats dėl jos nieko nedaro, o tik sunkina ir krauna svorį. Kuo toliau tuo labiau pasigirstant kalboms apie naftos sumažėjimą, žmonės nesirūpina, kaip sumažinti jos panaudojimą, atvirkščiai – jie ieško naujų gręžinių jai išgauti ir panaudoti.
Kas įdomiausia, kad ateityje nelikus naftos, arba kitaip juodojo aukso, žmonija nepajėgs stabiliai ir produktyviai funkcionuoti, nes nuo savo tingumo tiesiog žlugs, kai vėl reikės grįžti ir naudoti atitinkamas kūno dalis, atitinkamiems darbams atlikti. Būtent dėl naftos, pasaulyje jaučiamas luominis ir turtinis skirtumas – tikslas tai sumažinti virto dar didesniu skirtumu, dabar pasaulyje 2 procentai yra turtingieji ir taip yra dėl to, kad gaunamos naftos jie turi daugiau. Kitas svarbus momentas, kad daugelis skurstančiųjų net nežino, jog po jų kojomis yra didžiausi gręžiniai, kurie leistų gyventi kitaip. Ko galime laukti ateityje? Dar didesnio turtinio skirtumo tarp žmonių, apgavysčių ir netgi, drįsčiau teigti, jog mažųjų šalių žlugimo...
Dar viena problema vanduo. Nors kalbant apie Dubajų, galima tik pasidžiaugti, jog jie gali leisti sau viduryje vandens telkinių sukurti dirbtines salas ir jose gyventi, turėti didelius dangoraižius ir nematyti vargo. Tačiau kitiems vanduo yra viskas. Tai labiausiai supranta dykumose gyvenantys žmonės. Tačiau vietoj to, kad būtų bandoma keisti gyvenamąją vietą, ten įrengiami laukai, leidžiantys vystyti žemdirbystę. Kaip juos išlaikyti? Nuolatos laistant. Paskutiniais duomenimis, vandens lygis yra sumažėjęs labai stipriai, ir nors vandenį galima laikyti vis atsinaujinančiu šaltiniu, nuo liūčių, ledkalnių ir povandeninių srovių, tačiau toks gausus jo vartojimas prives prie vandens nykimo ir nespėjimo kauptis. Išvada viena – nėra vandens, nėra ir gyvybės. Ateitis gali būti labai žiauri.
Žmonės, gaudami tiek daug iš žemės nepagalvoja apie savo, gyvūnijos likimą. Imama daug, bet nieko neduodama atgal. Tiksliau, duodama, bet tik našta ir resursų išsiurbimas.
Galimos kelios tokio gyvenimo baigtys. Pirmoji – kad žmonija dar labiau ištobulės, dar labiau išsivystys ir gyvenimas, reginiai bus neapsakomi žodžiais, prekyba taps dar labiau išplėtota ir žmonės dėdami dar mažiau pastangų gyvens geriau. Arba antroji – žmonės išnaudos visus galimus resursus, puls į visišką beviltišką paniką, kas galiausiai pasibaigs žlugimu, gyventojų, ypač silpnesnių šalių mažėjimu, mažųjų šalių dingimu ir galiausiai visišku gyvybės išnykimu.
Tačiau labiau tikėtina, kad ateitis bus sąjunga tarp šių dviejų variantų, kad žmonės vis kurs, viskas vystysis, bus spartus pasaulio tobulėjimas, tačiau galiausiai visa tai pasibaigs katastrofa. Nebūtinai išteklių dingimu, bet ir gamtinėmis katastrofomis. Paprasčiausias pavyzdys yra akivaizdi klimato kaita, ledynų tirpimas, ryškūs temperatūrų svyravimai, ir paprasčiausias atsakymas į klausimą, kodėl yra žmogus, nes Žemė lyg gyvas organizmas nebepakelia savo natūrinio grožio niekinimo ir nuolatinio spaudimo bei gyvenimo gijomis tekančių išteklių siurbimo.
Pažvelgus siaurąja prasme, vadybos ateitis yra miglota. Ateitis artimiausius keliasdešimt ar šimtus metų bus nuostabi, plėtojama, kupina naujovių ir nuostabių rezultatų, tačiau galiausiai visa tai bus veltui, nes didelė tikimybė, jog nieko nebeliks.
Išvada ir akivaizdi tiesa yra ta, kad norint išsaugoti save, žemę ir visa kita, kas svarbu šiandieną, turime keistis patys, gilintis į kiekvieną vykstančią smulkmeną, nes negalime žinoti, kaip žmogaus apdairumas ir nesidomėjimas gali atsiliepti ir ar išvis toks elgesys bus įdomus ateityje, kai nebebus visiškai nieko.
