Visi žinome, kad jaunimas – mūsų ateitis, tačiau kartais atrodo, kad Lietuvoje jauniems žmonėms savo ateities tiesiog neleidžiama kurti. Šiandieninė situacija išties kelia susirūpinimą: auga emigracijos mastai, neįveikiamos atrodo ir jaunimo nedarbo bei užimtumo problemos. Tokia padėtis - iššūkis Vyriausybei, kuriai pavesta imtis reikiamų priemonių, kad jaunimo gyvenimas šalyje pagerėtų.
Taigi kompetentingi ekspertai sprendžia, ką daryti. O kaipgi pats jaunimas? Ar jis pats geriausiai nežino savo problemų esmės, kasdien su jomis susidurdamas? Ar nelieka jis užribyje tada, kai sprendžiamas aktualiausios ateities galimybės ir perspektyvos? Ar jauno žmogaus rytojus netampa miglotas ir neaiškus vien dėl to, kad jis atiduodamas tiesiog į svetimų žmonių rankas? Kai kyla tiek klausimų ir abejonių, ateina laikas pasakyti: dabar, kritinėje situacijoje, jaunam žmogui būtina išeiti į viešumą ir išsakyti savo pasiryžimą, savo poziciją, savo pasiūlymus. Juk nė vienas Vyriausybės atstovas neišgyvena to, ką patiria pats jaunas žmogus. Todėl ir jaunimo problema, sprendžiama pernelyg nuo jos nutolusių politikų, liks apžvelgta tik fragmentiškai, neužčiuopiant giliausios šerdies.
Neginčytina, kad esmingiausias dalykas narpliojant jaunimo problemas ir yra pats jaunimas. Didžiausia bėda ta, kad jaunimo balsą galima išgirsti tik per tam tikras organizacijas, sambūrius ar kitus tarpininkus. Toks informacijos perdavimas apsunkina komunikaciją, sulėtina jos perdavimą ir nepalieka betarpiško bendravimo galimybių. O juk visi žino, kad norint tinkamai išspręsti problemas, reikia veikti greitai, operatyviai ir be jokių trukdžių.
Taigi iš to, kas jau pasakyta, matome, kad situacija pati sufleruoja geriausią išeitį – jaunimas turi pats dalyvauti ir reikštis politinėje veikloje. Vienintelė ir geriausia priemonė – ne kažkam atstovauti jaunimą, o leisti jam veikti pačiam. Todėl labai svarbu ne tik skatinti jaunimą dalyvauti politikoje, bet ir suteikti tam visas galimybes. Konkrečiai – mažinti amžiaus cenzą kandidatams į Seimą : leisti siekti Seimo nario mandato ne sulauks 25 metų, o jaunesnio amžiaus žmonėms – bent jau nuo 21 - erių.
Tiesa, šis pasiūlymas Seime jau buvo svarstytas, tačiau galutino verdiktas dar neaiškus – tam reikia pakartotinio balsavimo. Tačiau reikia ne vien laukti ir pamatyti, kaip bus - privalu suprasti, kodėl svarbu leisti jaunimo iniciatyvą politikoje. Visų pirma, kaip jau minėta, jaunimo problemos yra paties jaunimo našta, todėl jaunimas geriausiai supranta tų problemų esmę. Antra, jauni žmonės patys labiausiai kenčia dėl savo bėdų, todėl jie ir turi didžiausią suinteresuotumą tą slegiančią naštą nusimesti. Kitaip sakant, vyresnis politikas niekada neturės tokios motyvacijos spręsti jaunimo problemas kaip pats jaunuolis.
Akivaizdu, kad tada, kai jauni žmonės galės tapti kandidatais į Seimą, savaime padidės jų pasitikėjimas savimi, sustiprės atsakomybės jausmas, be to, atsiras vienijantis visuotinis supratimas, kad šalis neabejoja ir tiki savo jaunimu. Dėl šios priežasties jauni žmonės kur kas aktyviau imsis rezultatyvių veiksmų ir patys išsikovos šviesą savo rytojui.
Reikia pastebėti, kad jaunų kandidatų į Seimą kėlimas naudos atneštų ir kitų amžiaus grupių gyventojams. Minėtasis veiksnys galėtų padidinti rinkėjų aktyvumą balsuojant bei išplėsti balso teisę turinčių gyventojų pasirinkimo galimybes. Kaip žinome, Lietuvoje vysta nuolatinis gyventojų mažėjimas, todėl mažėja ir rinkėjų skaičius. Tačiau jauni kandidatai galimai pritrauktų daugiau jaunų rinkėjų : studentų, moksleivių. Šių žmonių balsas labai svarbus, tačiau dažnai lieka neišgirsta vien dėl to, kad jaunuoliai nemato tinkamų atstovų savo interesams ir nemano, kad gali savo lūkesčius patikėti vyresniems politikams, kurių šiuo metu yra dauguma. Jaunimas neretai laikosi įsitikinimo, kad vyresnieji yra pernelyg nutolę nuo jų pasaulėvaizdžio, negali tinkamai suprasti jauno žmogaus problemų. Taigi jaunimas jokiu būdu nėra pasyvus, nepilietiškas ar antipolitiškas. Jaunimas tiesiog neturi kam patikėti savo norų, lūkesčių ir svajonių. Todėl jauniems žmonėms reikia savo (jaunų) lyderių, savo favoritų.
Neginčytina, kad labai svarbu kuo daugiau žmonių įtraukti į šalies valdymą, nes tik tokiu būdu užtikrinamas demokratijos vystymo procesas. Deja, šiandieninėje Lietuvoje kai kurie žmonės rinkimų metų nebalsuoja vien todėl, kad yra nusivylę, stokoja vilties ir nemato paspirties savo politinei valiai reikšti. Kas gali padėti? Regis, tokioje situacijoje tik pokyčiai galėtų išjudinti rinkėjus ir nuvesti juos prie balsavimo urnų. Politikai būtini nauji vėjai ir permainos, nes galima pamanyti, kad demokratija dabar yra ne daugumos valdžia, o mažumos valdymas daugumai tam pritariant. O geriausia pokytis bei stimulas čia ir būtų jauno, stipraus, entuziastingo, veržlaus jaunimo iškėlimas arba tiesiog iškilimas.
Taigi Lietuvai reikia žmonių, kurie gimė jau laisvoje šalyje, augo drauge su demokratijos užuomazgomis, veržėsi į visuotinę tiesą, pagarbą, toleranciją. Nes argi dabar nėra taip, kad ateitį kuria tie, kuriems iš tiesų jau priklauso tik praeitis?
Gintarė Pugačiauskaitė
