Vasario 16-oji - viena svarbiausių datų Lietuvos valstybei. Juk beveik prieš šimtą metų šią dieną visam pasauliui parodėme, jog yra tokia valstybė Lietuva, kuri nori būti nepriklausoma, parodėme, kad prie Rusijos prisijungėme visai ne savo noru, parodėme, kad daugiau nei 120 okupacijos metų iš mūsų neatėmė nei tradicijų, nei meilės savo tėvynei, kitaip sakant - patriotizmo.
Šiemet vasario 16 d. Kaune buvo rengiamos jau tradicija tapusios „tautinio jaunimo" eitynės, susilaukusios itin didelio žiniasklaidos dėmesio. Eitynės buvo vertinamos itin prieštaringai, tačiau bene didžiausias apibūdinimas buvo „nacionalistų eitynės Kaune". Tai, kad Kauno miesto valdžia atsisakė leisti surengti „tolerantiškojo jaunimo" eitynes, kurios, kaip tyčia, buvo suplanuotos tą pačią dieną, tame pačiame mieste, nors esą neturėjo nieko bendra su pirmosiomis, diskusijas tik paaštrino.
Ankščiau apie panašias eitynes galėjau spręsti tiktais iš to, ką matydavau spaudoje, tačiau šiemet pagaliau turėjau galimybę pamatyti viską iš vidaus, nes pats jose dalyvavau. Prisipažinsiu, kad prieš važiuodamas į ten buvau beveik įsitikinęs, jog pamatysiu gaują skustagalvių, pasipuošusių rasistine bei fašistine atributika ir grasinančių išžudyti tautines mažumas. Bet atvykęs į vietą pamačiau visiškai kitokį vaizdą - minią laimingų žmonių, kalbančių įvairiausiomis temomis - nuo politikos iki muzikos, be jokios diskriminacijos ir plevėsuojančias trispalves (buvo matyti ir Latvijos bei „Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vėliavų").
Žurnalistų dėmesį labiausiai traukė pagrindinis eitynių šūkis - „Lietuva lietuviams", kuris visur vienareikšmiškai įvardijamaskaip nacionalistinis. Tačiau niekas nepasidomi jo kilme. Šis šūkis mena dar Jono Basanavičiaus laikus, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos ir šiuo šūkiu norėta pabrėžti, kad Lietuvą valdyti turi lietuviai, o ne užsieniečiai. Jokiu būdu tai nereiškia, kad Lietuvoje nėra vietos svetimšaliams ar tautinėms mažumoms.
Tada kyla klausimas, kur yra riba tarp patriotizmo ir nacionalizmo? Ir kodėl tas žodis „nacionalizmas" tapo tokiu neigiamu? Juk kai prieš du dešimtmečius Maskva mus vadindavo nacionalistais, mes tai priimdavome kaip komplimentą. Ir nacionalistiniai šūkiai, kaip pvz. „viens su puse, du su puse, graži Lietuva be ruso" nesulaukdavo jokio smerkimo. Esu įsitikinęs, kad skanduotė „Lietuva - lietuviams" irgi nebūtų susilaukusi.
Na, o jeigu žmogus, nešiojantis Lietuvos vėliavą, kaip aksesuarą ir skanduojantis: „Lietuva, Lietuva, Lietuva" (juk ne visi skandavo šūkius, kurie buvo įvardinti, kaip nacionalistiniai) yra nacionalistas, tai kokia tada žodžio patriotas reikšmė? Apskritai , žodis patriotas kasdieniame kontekste, nesusijusiame su jokiomis akcijomis, skamba itin keistai, gal net šiek tiek pašiepiančiai. Mums kažkodėl pasidarė baisu garsiai sakyti, jog esame patriotai, arba tiesiog lietuviai.
Labai daug atsiliepimų sukėlė ir žydų tautybės profesoriaus Dovydo Katz‘o pareiškimas: „Nacionalistų eitynės vasario 16-ąją - visos Lietuvos gėda." Praėjus kelioms valandoms po eitynių straipsnis apie D. Katz‘o nuomonę dėl šių eitynių pasirodė portale „lrytas.lt". Straipsnyje buvo rašoma, kad jis nesupranta, kaip valdžia galėjo leisti tokias eitynes ir pan. Kitą dieną tame pačiame portale atsirado to paties žurnalisto straipsnis, kur D. Katz‘as jau tvirtino, esą eitynių dalyviai bandė į jį kesintis ir tiktai policija jį apsaugojo. Pirmame straipsnyje apie tariamą užpuolimą nieko nebuvo paminėta. Tai atrodo keista iš tokio žiniasklaidos milžino, kaip „Lietuvos rytas" pusės - nepasidalinti sensacingomis naujienomis iš karto, o laukti, kol praeis visa para.
Tačiau negaliu paneigti, kad eisenoje netrūko ir provokuojančių elementų. Pvz., „tautinio jaunimo" plakatas su 1999m. žuvusio jaunuolio Sauliaus Čepėno atvaizdu ir jį palaikančiu užrašu. „Tautinio jaunimo" interneto svetainėje teigiama, jog S. Čepėnas buvo nužudytas homoseksualų po konflikto bare. Bet apskritai didesnių incidentų ar susidūrimų su policija nebuvo ir niekas neapkartino tikrai gražios šventės.
Taigi nuspręsti, kas daro didesnę gėdą Lietuvai - ar tautiškai pasipuošę jaunuoliai, skanduojantys „Lietuva - lietuviams", ar RIMI parduotuvė, Lietuvos vėliavą naudojanti, kaip kilimėlį saldainiams reklamuoti - spręsti kiekvienam asmeniškai. Bet aš gavau dar vieną progą įsitikinti, kokia didelė manipuliacija gali būti žiniasklaida.
Nuotraukų autorius: Domantas Pipas
