Laimė... Atrodytų, žodis paprastas, tačiau ši emocinė būsena yra turbūt pati sudetingiausia. Nes šią būseną visi pasiekiame skirtingai: vieni - padėdami kitiems ir užtai gaudami vertingiauią atlygį – nuoširdų ačiū, kiti - tenkindami savo materialines užgaidas... Laimingas tas, kuris brangina savo sąžinę ir garbę. Bet su niekuo nėra sunkiau kalbėtis kaip su savo sąžine. Tačiau jei nebūtų sunkumų, mes nusilptume. O silpni negali skristi, nes jų sparnai per silpni pakilti ir nuskristi ten, kur slypi euforija.
Žmogus sutvertas laimei ir laimė yra visų jo darbų tikslas, o paukščiai - laimės vaikai, kurie kasdien rodo mums kelią... Bet mūsų sparnai per menki, kad sugebetume juos pavyti. Kaip bebūtų gaila, mes nesuvokiame, kad kiekvienas žmogus yra pats savo laimės kalvis. Ir nereikia bandyti skristi paskui paukščius, kad pasiektume laimę, juk mes galime žingsnis po žingsnio ir patys ten nužingsniuoti...
Kažkada sugebėdavau būt tiesiog laimingas - nei iš šio, nei iš to. Nuo šilto saulės spindulio ankstyvą rytą, gaivaus vėjo gusio karštą vasaros dieną. Tačiau dabar susimastau kas toji tikroji laimė. Ir galiu drąsiai ištart - laimė tai ne tai, ką turime, o tai, ką darome. Laimė yra kopimas į stačiausia kalną, stačiu jo šlaitu... Ir nors mes, nepaukščiai, ir neturime sparnų, mes į tą kalną užkopsime ir be jų!
