Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos ateitis – vienybė

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Keiksmai, neapykanta, rietenos, barniai, pajuoka, muštynės - tai tapo įprasta mūsų visuomeninio gyvenimo kasdienybe. Mes, Lietuvos žmonės, vienaip ar kitaip prie to jau pripratome.

Keiksmai, neapykanta, rietenos, barniai, pajuoka, muštynės - tai tapo įprasta mūsų visuomeninio gyvenimo kasdienybe. Mes, Lietuvos žmonės, vienaip ar kitaip prie to jau pripratome.

Visuomeninės brandos, politinio intelektinio lygio, ilgalaikio tikėjimo ir pasitikėjimo, stabilios perspektyvos, ilgalaikės strategijos nebuvimo metas. Galbūt kas nors veliau taip įvardins 3 - iajį dešimtmetį pradėjusios kopti jaunos atkurtos Lietuvos valstybės ir jos laisvos visuomenės paauglystės etapą.

Aš tikiu, kad šiandienos beviltiškas konfliktas vieną dieną baigsis ir evoliucionuos į kitokį, modernesnį,  visuomeninės brandos etapą. Tačiau kad tai sekmingai įvyktų, mes turime pradėti aiškiai suprasti, kas yra pagrindinis šio proceso variklis, kitaip sakant, pagrindinė sudedamoji dalis, nuo ko viskas prasideda ir ties kuo viska galime pradėti keisti. Kas kuria visuomenę, stato valstybę ir formuoja politiką?

Pripažinkim, gyvenam nesibaigiančio visuotinio nihilizmo ir skepsio periode. Mūsų pabrėžtinai jauną valstybę purto įvairūs konfliktai, įsiliepsnojantys tarp žmonių, tarp partijų, tarp grupių ir verslo asmenų: vieni siekia savo reitingus pakelti, antri likti nugalėtojais kitų sąskaita, treti sužlugdyti su tikslu, kad nei sau ,nei kitam. Neveltui atsiranda populiarių posakių, tokių kaip kad „lietuvis džiaugiasi, kuomet kaimyno namas dega“ ir t.t. Atrodo, kad dauguma siekia vieni kitus su žemėm sumaišyti ir kuo stipriau, tuo didesnį gauti iš to pasitenkinimą. Baugoka, bet taip yra.

Čia dažnas sprendimo būdas yra įsiliepsnojusio konflikto gesinimas - ne vandeniu, o ugnimi. Konkrečių pavyzdžių išvengsiu. Nenoriu statyti šiuo straipsniu nieko į vieną ar kitą stovyklą, siekdamas išvengti konfrontacijos ir eilinio skaldančio griaunančio konflikto. Nenoriu gesinti šio gaisro ugnimi. Tikiu, kad šie konfliktiniai faktoriai tikrai nieko nekuria, tik sėja nestabilumą, destrukcija ir chaosą.

Visi pastaruoju metu įsiliepsnoję konfliktai tarp visuomenės ir politikų dažniausiai nieko nesukūrė, tik skaldė ir žlugdė tuo pačiu naikindami mūsų ilgalaikius tikslus, mūsų gerbūvį, mūsų valstybę. Dažnai buvo sukuriama beprasmybė, kurioje kartais jau, atrodo, nematėme išeities, tačiau drąsiai ieškojome kaltų dėl viso, kas įvyko, kad būtinai kažkas būtų akmenim užmėtytas ar pirštais užbadytas ir, žinoma, iš to dar gavome ir pasitenkinimą, pasijuokėm iš kažko, sutrypėm, paniekinom.

Po to dažnai sekdavo ilgos dejonės dėl neva situacijos beviltiškumo, beprasmybės. Dažnos čia tapo paieškos tų, kas galėtų mums padėti. Neva turi ateiti kažkas iš kažkur ir viską sutvarkyti už mus, išspręsti mūsų nelemtą dalią, surasti išeitį iš beviltiškos situacijos.  Visada ieškojome problemos esmės ir išeities iš jos kažkur toli.

Ateitis tokioje perspektyvoje tapo miglota. Rėmėmės į kažką, o nežinojome, į ką. Taip ugdėme ir save, taip formavome mūsų visuomenę, taip išrinkome valdžią, ir, galų gale, tokiu būdu sukūrėme savo valstybę. O tada vėl verkėme, vėl keikėme, ilgai konfliktavome tarpusavyje neva ieškodami išeities iš padeties, tačiau visa tai atrodė kaip pasaką be galo. O gal viskas buvo ir yra daug paprasčiau, gal visos problemos  prasideda ne iš kažkur ir kažkieno, bet iš pačių mūsų, tiksliau, vienos mažos ląstelės dideliame organizme, nuo vieno žmogaus. Gal būtent mes esame viso ko pradžia? Todėl pradėkime paieškas nuo savęs, nuo vieno žmogaus.

Žmogus

Žmogus, kad ir pats paprasčiausias, yra nedidelė ląstelė visuomeniniame organizme, tačiau labai svarbi ir galinti daug, juk be ląstelių biololgiškai betkoks organizmas būtų negyvas, prisiminkim kad ir tai, jog žmogaus, o ne ateivio atėjusio iš kažkur, rankose yra viso pasaulio sturktūra: žmogus sukūrė įvairių normų sistemas, suformavo ilgalaikes strategijas, pristatė išradimus. Tik bėda ta, kad ne visada tas žmogus suvokia, kad viskas slypi būtent jame, betkoks veiksmas ir jo atoveiksmis prasideda nuo žmogaus, kad jam aukštesniojo yra suteikta teisė spręsti daug esminių problemų, tai kodėl jis kartais jas apleidžia?

Mes žinome, kad kiekvienas iš mūsų yra vienokia ar kitokia forma stipri persona, ir stipriausi, žinoma, esame tada, kai geriausiai atliekame savo funkcijas pagal kiekvieno iš mūsų įgytus ir įgimtus gabumus. Mes darome tai, kas mumyse yra užprogramuota per gabumus, intelektą ir pomėgius, taip mes realizuojame save, kartu prisidedame realizuodami kitų, panašių į mus, viltis ir tikslus.

Juk nuo vieno žmogaus minties prasideda ir betkokia kuryba.

Tačiau kad tikra kuryba nevirstų destrukcija, jai reikia veikti per pasitikėjimą ir  toleranciją vienas kitu, gerbti kitas organizmo ląsteles, tik tada kiekvienas žmogus tampa vertinga sudedamąja, gerai funkcionuojančio organizmo, dalimi, juk gerbdamas kitus, jis gerbia ir save ir taip geriausiai save realizuoja. Suteikime  pagarbą vienas kitam per paprasčiausią rankos paspaudimą, pradėkim nuo savo artimo, savo kaimyno, savo oponeto ar konkurento.

Nepamirškime, kad nuo paprasto rankos paspaudimo, paramos ir pagarbos vienas kitam mes pradedame jau nebe griauti, o kurti. Nesistenkime atstumti kiekvieno kuriam reikia paramos, pasirūpinkime vieni kitais, ir mes tikrai vieną dieną sulauksime to pačio vienokia ar kitokia forma. Pagarba ir kuryba prasideda per paprasčiausią rankos paspaudimą, per toleranciją. Ir tai  yra stipru, tai  jungia, tai vienija.

Gerbdami vienas kitą mes vienas kitą skatinam kurti, judėti, būti viens kitam naudingais šioje grandinėje ir tik taip tapti vertingais žmonėmis, vertingomis ląstelėmis.  Spausdami vienas kitam ranką atvirai su pagarba mes tampame galingi, jungiames ir kuriame stabilią vienalytę visuomenę - stabilų organizmą. O tai jau pirmas žingsnis progreso link.

Visuomenė

Vienalytė, nesusikaldžiusi barniuose žmonių grupė, tai jau stiprus iššūkiam kovinis vienetas – divizija - „džiaugsmo divizija”. Susibūrę per toleranciją ir pasitikėjimą visuomene, mes tampame stipria „džiaugsmo divizija“. Kitaip sakant, visuomeninis vienalytis žmonių junginys, sujungęs kiekvieną per elemtarų rankos saitą tampa galia, veikianti ir formuojanti,valstybę. Vienodų ar panašių interesų suburtų žmonių galia, vieningo tikslo, gerbūvio, dėlei kuria valstybę, kaip savo auksčiausią ir galingiausią išraiškos formą. Per „džiaugmo divizijas”, per pasitikėjimą ir pagarbą, per minties galią ir paklusnumą vienas kitam. Per tarnystę artimui. Taip mes tampame jėga.

Valstybė

Dažnai pastebim, kad politikai ar tam tikri valstybes organų atsovai kloja taką instituciniais ir biurokratiniais kampais, neatitinkančiais visuomenės poreikių, tada valstybė atsiskiria nuo bendruomenės, nors taip būti netūrėtų. Valstybė ir jos bendruomenė turi veikti kaip vienas darnus organizmas. Reikia suvokti, kad valstybė nėra atskiras organizmas, valstybė yra tas pats žmogus ir tol, kol mes to nesuprasim, tol mes kentėsim nesibaigiančiuose paaugliškuose konfliktuose su savimi pačiais ir su mus supančiais gyvenimo dėsniais, tai prilygs „Donkichotiškai“ kovai su vėjo malūnais.

Valstybė, sudaryta iš pasitikinčios ir stabilios visuomenės ir „džiaugsmo divizijų”  mobiliai ir tvirtai savo siekius realizuoja. Nes visuomenė ir jos valstybė tampa vienalytės per pagarbos rankos saitus. Vienalytė valstybė kuria tinkamą, stabilią, ilgalaikę startegiją, ir taip tampa nenugalima jėga. Jėga, kuri žygiuoja koja kojon vieningai, traiškydama stuburą betkokiai destrukcinei jėgai.

Tai  nenugalima armija, sudaryta iš „džiaugsmo divizijų”, kuriose visi mes esam stiprūs žmonės, pasiryžę įveikti visas mūsų valstybės negandas, tapti nenugalimais, įsirašyti į amžinybės istorijos knygą, valstybės statytojų vardu, mūsų vidinio „Žalgirio mūšio” pergalingų nugalėtojų armijos vardu.

Išvados

Mes ieškome problemos kažkur, bet dažnai pamirštame, kad ji dažnai slypi čia, šalia - mumyse.  Tiesiog reikai suvokti, kad dažniausiai tik nuo mūsų pačių viskas prasideda ir būtent tik ties mumis viskas ir baigiasi. Mes galim sukurti liepsną, bet taip pat tik mes ją ir galim užgesinti.

Kartais mes elgiames vienaip, o tikimės, kad kiti, pvz., atskiri politikai elgtųsi kitaip, bet juk jie tie patys žmonės, kitaip sakant, mūsų atstovai. Kokie mes, tokie ir jie. Čia galioja visiem žinomas cheminis masės tvermės dėsnis, kalbant apie medžiagas, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepradingsta. Vadinasi, koks žmogus, tokia ir valdžia, kalbant apie tai, kad valdžia atlygina savo veiksmais netinkamam žmogui, auklėdama kaip neva reikia gyventi, bet kad ir pati valdžia kyla iš netinkamų žmonių, kuriems ne tik kad sunku, abejotina, apgailėtina ir gedinga kažką daryti patiems kaltinant tik kitus, bet ir valdžioje sėdint, per neadekvatyvų mąstymą, kuriant sistemos neatitinkančią viuomenės poreikių, gaudant „šešėlį“, bet nesuvokiant, kad patys jį (savo neadekvatyviais sprendimais) sukūrė.

Paprastam žmogui atrodo, kad priešai valdžioje sėdi, o valdžiai atrodo, kad priešai visur aplinkui už jos institucijų ribų tarp paprastų žmonių slepiasi. Todėl „geriausiais“ sprendimais tampa baudos ir mokesčiai, siekaint valstybę paramstyti, o ne gamybinio ūkio ir rankos saito su žmogumi kūrimas.

Viskas yra susiję, visa vienas nuo kito priklauso. Ir politika, ir valstybė, ir žmonės yra tokie, kokius mes juos sukuriame. Ir nelieka čia ko kaltinti, tiesiog reikai visa tai suvokti. Reikia pripažinti realybės tikrumą, kitaip sakant, savo netobulumą, pradedant nuo kiekvieno individo atskirai ir baigiant politiniu valstybiniu dariniu, ir tai jau bus pradžia daugumos laukiamo judėjimo Lietuvoje į priekį drąsiai, su tikslu gerinti esamą situaciją, širdyje  suvokiant, kad visa ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių ir nuo mūsų poelgių ir tik tada vieni kitiems tapsime naudingi ir tapsime naudingi bendruomenei ir valstybei kada mes save įvertinsime, o nenuvertinsime kaltindami kitą, kada mes ištiesime vienas kitam ranką, o ne kardą.

Juk Biblijoj yra pasakyta, jog kas su kardu ateina, tas nuo kardo ir nukenčia (Naujasis Testamentas, Mato evangelija, 26 skyrius, 51-52 eilutės). Todėl neimkime kardo į rankas, negriaukime, nekaltinkime, o ištieskime vieni kitiems ranką ir pradėkime kurti. Atminkime, kad besaikė kritika - neigiu, keikiu ir peikiu - tai ne kūryba. Kūryba yra mūsų darbas, mūsų pelgiai, mūsų rankos paspaudimo vienybė.

Nors ir kaip kartais būna sunku mūsų egoizmą pažaboti, tik vienybėje su kitais mes galim sukurti lietuviškas „džiaugsmo divizijas“ ir tai vienintelė mūsų galimybė, nėra kitos ir tik per ją mes pasieksime užtikrintą pergalę. Sukursim stabilią tvirtą ir saves vertą valstybę, kuria galesim didžiuotis.

Tegyvuoja vieninga Lietuva!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt