Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 22d. 12:22

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras: aš ten buvau, man ten patiko

Šiandien aš čia atėjau edukaciniais tikslais. Žinau, tai man nėra itin būdinga, bet privalau papasakoti tai, ką šiandien mačiau, patyriau ir išgyvenau. Pirmiausia, turėčiau už...

Šiandien aš čia atėjau edukaciniais tikslais. Žinau, tai man nėra itin būdinga, bet privalau papasakoti tai, ką šiandien mačiau, patyriau ir išgyvenau. Pirmiausia, turėčiau užsiminti truputį apie savo studijų programą, arba bent jau apie vieną iš mokomųjų dalykų. Ir taaaaip, tas dalykas yra specialusis ugdymas.

Nėra labai įdomu, nes anksčiau daug domėjausi neįgaliųjų integracijos tema. Taip sužinojau ir apie pačias negalias, jų bruožus. Bet ne apie tai aš... Šiandien turėjau progą ne tik teoriškai ieškotis medžiagos viena ar kita mane dominančia tema, aš galėjau turėti tą tikrąją patirtį, per kurią pamačiau, kaip atrodo gyvenimas mokykloje, kurioje mokosi vien kurtieji ar neprigirdintys vaikai. Buvo tikrai labai įdomu!

Pirmiausia, mus pasitiko labai maloni moteris, kuri mus nusivedė į kambariuką, kuriame buvo projektorius. Ten ji mums papasakojo apie centro struktūrą, kochlearinius implantus, mokinius (jų šiuo metu yra 120) ir panašiai. Įdomiausia pasirodė informacija apie ausies implantus, teisingiau, apie tai, ką jaučia kurčias vaikas (kalba ėjo apie mokyklinio amžiaus žmones), kai jam į ausį, operacijos metu, yra įveržiamas aparatas, kurio dėka imami girdėti garsai. Atrodo, valio, ane?

Visgi, pasirodo, kad tie, kurie nuo gimimo, arba labai ankstyvos kūdikystės buvo kurti, labai sunkiai adaptuojasi prie garso: sunku suprasti žodžius, tai, kam skirta ta informacija, visi garsai erzina, nes juos priimi asmeniškai, jų neskiri. Visko vaikas privalo mokytis nuo pradžių pradžios, nuo paprasčiausio gagenimo (ma ma ma, te te te ir t.t.). Pasak Socialinės integracijos skyriaus vedėjos D. Burkauskienės, geriausia tokį implantą į vaiko ausį įsodinti iki dvejų metukų, tada vaikui dar normalu klausytis, jis gali pasivyti savo bendraamžius.

Antra, ir įdomioji dalis, buvo pasivaikščiojimas po mokyklą. Aplankėme keletą klasių, kuriose dirbo moksleiviai (privalu paminėti, kad suolai visur ten sustatyti puslankiu, o mokinių vidurkis klasėje yra ~7 žmonės), sporto salę, terapijos kambarį, filmavimo salę ir klasę, kurioje yra apdorojama filmuota medžiaga, iš kurios yra sudaromas kurčiųjų žodynas.

Iš tikrųjų, buvau nustebusi moksleivių nuoširdumu. Jie man pasirodė stropūs (galbūt todėl, kad jų neblaškė pašaliniai garsai), o ir mokytoja mokanti antrokus teigė, kad jos mokinukai labai noriai mokosi. Atėjus pas antrokus, pamačiau berniuką, kurio negalia buvo ne vien kurtumas (viena laimė, jis dabar turi klausos aparatą, mokosi kalbėti), bet ir problemos su akytėmis, raumenų silpnumas.

Su mumis buvo vienas ERASMUS studentas iš Nigerijos, tad jį pamatęs tas vaikas taaaip žavėjosi, kažką mokytojai pasakojo apie jį (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo pirmas tamsus žmogus, kurį matė antroko akys), o, galiausiai, priėjo prie tamsiaodžio vaikino ir paspaudė jam ranką. Viskas atrodė taip šiltai šiltai. Aišku, mūsų tamsusis vaikinas buvo nemaža egzotika, todėl jis ir vėliau turėjo sustoti prie kitų mokinių, pasisveikinti su jais.

Kita, labiausiai patikusi klasė buvo psichologo kabinetas. Tai ne šiaip oficialus kabinetas, anaiptol, tai foteliai, apšvietimas, lempos ir daug daug kitų nenusakomų dalykų, kurie padarė be proto didelį įspūdį. Apie tą kambarį sužinojome tiek, kad mokiniai, kurie negali girdėti, vistiek gali jausti garsus. Dėl tos priežasties projektoriaus pagalba yra rodomi jūros, miško vaizdai. Be to, jau minėti foteliai... Viena į jų gaubia užuolaida, ant kurios krinta projektorių šviesa, kurios tikslas - atpalaiduoti mokinį, priversti jį kalbėti. Sunku tai paaiškinti, tai reikia pamatyti. Išėję iš šio kabineto visi pasijutome tokie ramūs, o ir išeiti net nesinorėjo!

Žodžiu, viskas ten nuostabu. Tik truputį gaila vaikų... Bet, kaip sakė D. Burkauskienė, jie negaili savęs, jie jaučiasi tokie patys kaip ir mes. O ir tai, kad jie mokosi pagal ugdymo programas, kokios yra visose mokyklose, tik ir įrodo, kad jie nėra kitokie. Juk kartais ir apie save gali pasakyti, kad esi kurčias kažkam.  Ar aš klystu? Tai gal reikėtų pasimokyti išgirsti, kad vėliau nereikėtų ilgai mąstyti, kodėl gyvenime atsitiko viena ar kita nelaimė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt