Prieš keletą savaičių viename naujienų portale pasirodžius apklausos rezultatams, kurioje, kaip teigiama, 70 proc. lietuvių verčiau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę, iki šiol netyla kalbos. Prisipažinsiu - nesu didelis apklausų mėgėjas, nes jų objektyvumu neretai tenka suabejoti. Šiek tiek skeptiškai žiūriu ir į šią apklausą. Tačiau net ir netramdant savo įtarumo, rezultatai priverčia kiek sunerimti ir paklausti: ar mes tikrai tapome „pilvo" lietuviais?
Nemandagu į klausimą atsakyti klausimu, bet galbūt mes niekuomet nebuvome „širdies" lietuviais? Ačiū Dievui, buvome ir, manau, vis dar kažkiek esame. Interneto platybėse, žinoma, akimirksniu atsirado gausybė straipsnių ir komentarų, o nuomonių amplitudė buvo pakankamai aukšta. Suprantama, jog moralistų vaidmenų ėmėsi Seimo nariai bei kiti vienaip ar kitaip „nusipelnę" visuomenės veikėjai. Jų požiūris išdėstytas aiškiai: visuomenė sumaterialėjusi, nevertinanti laisvės, yra per daug paveikta okupacijų. Apeliuojama į žmonių moralę, vertybinę skalę , kaltė suverčiama dar ir ekonominei krizei. Nieko naujo - šabloninės kalbos, kuriose gal ir įmanoma įžvelgti mažumėlę tiesos. Jomis tiesiog siekiama pabėgti nuo esmės. Tai tarytum bandymas gangrenuojančią žaizdą apvynioti bintu ir tikėtis, jog ji užgis. Deja.
Galėtume sakyti, kad kartais ir negydoma žaizda užgyja, tačiau per du atkurtos Lietuvos gyvavimo dešimtmečius tai dar neįvyko. Dargi galėtume sakyti, jog ši apklausa - tai labai rimtas signalas valdžiai. Žinoma, jeigu nematytume užpildytų koridorių socialinės rūpybos skyriuose ir darbo biržose, bejausmių, viskuo nusivylusių veidų gatvėse ar geometrine progresija didėjančio emigrantų skaičiaus. O kas dar belieka didžiajai daliai lietuvių, kuriai kas dieną reikia kurti planą, kaip išgyventi rytoj? Iš kur gauti darbą? Kaip užauginti ir išleisti į mokslus vaikus? Moralistų galvose šie klausimai tikrai nesisuka. Bjauru skaityti jų priekaištus, kuomet jie yra tiesiogiai atsakingi už tai, kas dedasi Lietuvoje. Visuomenės sumaterialėjimas? Nuo kada, mielieji moralistai, noras pragyventi tapo sumaterialėjimu? Ar noras uždirbti daugiau nei 800 Lt per mėn. - materializmo viršūnė? Kadangi Lietuva - paradoksų šalis, visa tai nestebina. Per visus šiuos nepriklausomybės metus lietuviai buvo ne ką mažiau žeminami, skaudinami ir mindomi su žemėmis nei sovietmečiu. O moralistai dar bando kalbėti apie patriotizmą. Nuolat žeminamas, alkanas ir valstybei nereikalingas žmogus vargu ar taps patriotu. Džiugu, jei yra saujelė lietuvių, kurie tokiomis sąlygomis sugeba išlikti patriotais. Tačiau nedera kaltinti tų, kurie negali pasigirti besąlygiška meile tėvynei. Jie, matyt, nesitikėjo, kad išauš diena, kai valstybė, dėl kurios dar prieš du dešimtmečius kovojo, negalės jam nieko pasiūlyti. Sakysite, čia būtų galima įterpti garsiąją Dž. Kenedžio frazę: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti"? Galbūt. Duoti juk smagiau nei imti, tačiau viskas turi ribas.
Tad, mielieji moralistai, ko jūs stebitės? Jeigu lietuviai gyventų nors truputį geriau, esu tikras, jog apklausos rezultatai skirtųsi kardinaliai. Tuomet nereikėtų tokių dalykų kaip nepriklausomybė ir ekonominė gerovė supriešinti. Pirmiausia, todėl, kad jie yra netapatūs. Aš nuoširdžiai tikiu, jog lietuviams nepriklausomybė svarbi, tiesiog daugelis jų yra per daug nusivylę skurdžiu gyvenimu. Bet liūdniausia šiuo atveju tai, kad nemokame tinkamai pasinaudoti nepriklausomybe, nesugebame išnaudoti visų jos teigiamų pusių. Gaila, bet tai yra mūsų visų kaltė. Nepriklausomybė kartu su ekonomine gerove turi būti siekiamybė. Nei gyvenimas su šiokia tokia ekonomine gerove be nepriklausomybės, nei nepriklausomybė be ekonominės gerovės nėra tinkami variantai. Vieną jau išgyvenome, kitu vis dar gyvename.
Žinoma, šia tema galima kalbėti valandų valandas, o bendrą sutarimą rasti būtų sunkoka. Tačiau norėtųsi, kad nepriklausomybė nebūtų kaltinama dėl blogos ekonominės padėties ar jos reikšme būtų abejojama taip, kaip dabar. Nepriklausomybė - kelias, kuriuo eidami galime pasiekti tai, ko norime. Viskas yra mūsų rankose - niekas kitas negali kažko padaryti už mus ir būtina tai įsisavinti. Kaip bebūtų, moralistai net ir labai norėdami vieni nepajėgtų sukurti tokios Lietuvos, kurioje būtų gera gyventi. Todėl turime gausiai ir vieningai įsijungti į kūrimo, statymo procesą, nes griauti daugiau jau nebėra ką.
Galbūt šiuo aspektu esu naivus, bet tikiu, jog tikrai nesame „pilvo" lietuviai, nes tą „pilvą", visų pirma, reikia turėti.
