Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Mantas Areima apie jo knygą „Nostalgiją“ recenzavusią Daivą Ausėnaitę: knygos neskaitė, apie mane žino daugiau nei pats, neva išprususi

Nostalgija, 2007
Nostalgija, 2007
Šaltinis: 15min
0
A A

Pateikėme rašytojui Mantui Areimai Daivos Ausėnaitės 2007 metų recenziją apie autoriaus debiutinį romaną „Nostalgiją“. Recenzija sena, nebeaktuali nūdienai, tačiau daugeliui...

Pateikėme rašytojui Mantui Areimai Daivos Ausėnaitės 2007 metų recenziją apie autoriaus debiutinį romaną „Nostalgiją“. Recenzija sena, nebeaktuali nūdienai, tačiau daugeliui skaitytojų ir autoriaus gerbėjų vis dar kelia kreivas šypsenas. Paklausėme paties rašytojo nuomonės apie tai.

Daiva recenzijoje rašo: „Šią knygą būtų galima pavadinti išplėstiniu straipsniu apie vieno žmogaus kelis mėnesius, praleistus užsienyje. Bėda, kad autorius nusprendė neapsiriboti kelių puslapių reziumuojančiu pasakojimu, o chronologiškai smulkiai ėmėsi pasakoti apie savo buvimą ir darbą svečioje šalyje."

M: Kas ta Daiva?!

Ji recenzavo jūsų pirmąją knygą, kurią dabar su malonumu skaito jaunimas – potencialūs emigrantai.

M: Turbūt recenzavo atmestinai, nes aš praleidau užsienyje ne kelis mėnesius, o ištisus metus. Beje, kokia bėda, kad parašiau knygą?! Aš bėdą matau kitame dalyke...

Anot Daivos, jūsų knyga ne itin ją sužavėjo: “Atvirai sakant, nieko įdomaus. Tekstas perpildytas seksualinių nukrypimų (autorius per visus vargus įsikuriant svečioje šalyje niekaip neranda progos pasimylėti su savo mergina – jam tenka fantazuoti. Bet ar taip jau reikėjo visai Lietuvai sužinoti Manto seksualines svajones?) ir neslepiama panieka tautiečiams, kartu atsidūrusiems svečioje šalyje.“

M: Apgailestauju... Kas skaito knygas, tiems neįdomios tokios lėkštos recenzijos. Jei neįdomu, kam recenzuoja?! Kad išlietų ant pradedančio rašyti žmogaus pagiežą?! Kokie dar nukrypimai?! Gal šiai damai trūksta seksualinių potyrių?! Ji ką, mane stebėjo, kad teigia, jog aš neradau progos pasimylėti su savo mergina?! Aš myliuosi daug dažniau, nei ji apie tai fantazuoja. Todėl ir lieja neblėstančią pagiežą. Sako, jei moteris pyksta ir lieja pagiežą ant vyruko, kurio seksualinė vaizduotė laki, tai ji arba frigidiška, arba jai labai trūksta sekso. Natūralu, kodėl neslepiama panieka priešingai lyčiai. Bet kam apie tai reikėjo sužinoti visai Lietuvai?!

Recenzentė toliau perteikia pagal jūsų romaną emigracijos „tiesas“: „...tautiečiai visai neišprusę, laisvalaikiu neskaito knygų, neturi hobio, nevaikšto į parodas, nesistengia susipažinti su vietos kultūra ir išmokti vietinės kalbos (ar jaučiate ironiją mano tekste?). Mantas kitoks, todėl jis iš karto priešiškai nusiteikia prieš vietinius lietuvius.“

M: Kodėl tiesa kabutėse? Ar ji buvo emigravusi, ar parašė apie tai knygą? Ar ta recenzentė iš vis yra parašiusi kokį nors kūrinį? Sprendžiant iš citatos, galima manyti, kad Daiva labai išprususi, turi hobi, vaikšto į parodas... Ji apie mane žino daugiau, nei aš pats. Jaučiate ironiją?!

Sekantis Daivos teiginys: „Taigi, kas emigravo iš Lietuvos? Dėl pinigų gerokai pamišę, nuolat besikeikiantys, konfliktuojantys tarpusavyje, labai mėgstantys „pabaliavoti“, siauro akiračio, t. y. neišprusę ir nesistengiantys išprusti skirtingų lyčių lietuviai. Gerų savybių, anot Manto Areimos, jie neturi. (Sugebėjo gi kažkas visus tokius išskirtinius „blogio šaltinius“ surinkti į vieną vietą ir dar įkurdinti šalia vargšo Manto...)“

M: Išprususi recenzentė ėmė gazuoti... Kuo toliau, tuo labiau kyla pagiežos potencija. Emigrantai, ši dama tikrai neturi ant jūsų akies. Ant manęs irgi. Vargšai mes!

Daivai neaišku, kokias paslaptis slepia pagrindiniai veikėjai? Kodėl jie kenčia fiziškai sunkų darbą (nors autorius turi teisininko kvalifikaciją – taip rašoma paskutiniame viršelyje), bendravimą su nemaloniais kaimynais lietuviais ir tokiais pat nemaloniais darbininkais iš kitų šalių. Nejaugi noras pažinti svečią šalį ir praplėsti akiratį vertė juos taip kentėti? Deja, knygoje neaprašytas nė vienas Manto apsilankymas teatre, parodoje ar kitame kultūros renginyje. Gal bijojo, kad knyga bus per stora?

M: Pirmiausia tegul Daiva įsijaučia į knygą, kad būtų aišku. Nes iš padrikų, iš piršto laužtų postringavimų, matosi, kad recenzentė bus peržvelgusi tik knygos anotaciją. Pagrindiniai veikėjai nieko neslepia, jie – nuogi. Kad pažinti svečią šalį, nebūtinai ten lankyti parodas. Ir kam įdomu bus skaityti apie tai?! O kodėl Daiva, prieš rašydama recenziją, nepabendravo su manimi? A?! Turbūt pabijojo, kad bus per stora recenzija.

Daiva klausia: kas moko teisininkus rašyti knygas? Tuo pačiu ji pamoko, kaip tai reiktų daryti: Juk kai kur buvo galima rašyti ironiškai ar tiesiog juoktis (nebūtinai akivaizdžiai), kai kur galima buvo stengtis išspausti ašarą ar priversti skaitytoją susimąstyti...

M: O kas pamokė Daivą parašyti recenziją?! Tuoj išspausiu ašarą…

Dar keletas Daivos patarimų: Jeigu jau romanas primena išplėstinį straipsnį, tai buvo galima buvo taikyti spaudos formatus. Galėjo būti šoninės išnašos, pavadintos „mano atradimai“ ar „patarimai vykstantiems ir jau gyvenantiems“. Būtinai turėjo būti skyriai ir šiek tiek trumpesnės pastraipos. Nuobodus ištisinio pasakojimo stilius galiausiai ima varginti. Pasakojimo stilius „viskas kaip buvo“ skamba kai kur labai jau „mužikiškai“.

M: Galėjo būti... Turėjo būti... Yra kaip yra! Mano stilius yra mano stilius. “Mužikiškai“ – vadinasi „tiesiai šviesiai“, ane?

Visgi Daivai lieka neaišku. Koks buvo autoriaus tikslas? Aprašyti savo nostalgiją (kuri ne taip jau ir jaučiasi iš teksto) ar pateikti įdomių tautiečių personažus? Nors, atvirai sakant, Mantas nesugeba pamatyti stipraus eilinio žmogelio charakterio, sielos kovos. Manto požiūris į žmones yra ydingai iškreiptas. Jis mato paviršutiniškai. Sunku jam bus kaip rašytojui kurti sodrius žmonių charakterius.

M: Dabar jau ir man sukėlė šypsnį. Ir ko tik nesužinosi apie save iš recenzijos.

Maža to, Daiva jus įvertino: „Kalbant lietuvių kalbos mokytojos intonacija, galima pasakyti: „Į rašinėlio temą neatsakyta. Dėmesio nostalgijai skirta nepakankamai, nes pagrindinis herojus apšilęs kojas net nesiruošia išvykti – perka baldus, ieško geresnio buto, mokosi anglų kalbos (kaip apskritai kilo mintis važiuoti nemokant kalbos?..). Apie jokią nostalgiją ir nekvepia. Teks perrašyti arba nepatenkinamas pažymys.“

M: Už rašinėlius mane vertindavo vidurinėje, beje, gerais pažymiais. Dabar mane vertina skaitytojai. O dėl nostalgijos – Daivai pritrūko uoslės (dar vienas įrodymas, kad ji paskubomis prabėgo knygos puslapiais). Tačiau akys užkliuvo už baldų… That’s the point!

Daiva įtaria: man, užsikrėtusiai autoriaus įtarumu, kilo mintis, kad jie, matyt, buvo pasiėmę atostogų, nusistatę tikslų buvimo laiką ir jam pasibaigus išvažiavo. Jokios čia išaukštintos nostalgijos ir meilės tėvynei...

M: Dabar pradėkime vieni kitus įtarinėti... Čia kaip su ta sriuba: persūdyta – neskani. Užtenka tik žiupsnelio druskos.

Pabaigai Daiva replikuoja: Knyga yra išleista Rašytojų sąjungos konkursui „Pirmoji knyga“. Leisiu sau areimiškai pareplikuoti: „Nejaugi tais metais nebuvo vertingesnių autorių? Ne teisininkų?“ Gal visi turėtume daryti tai, ką geriausiai išmanome? Pavyzdžiui, rašytojai rašo knygas, o teisininkai lai sprendžia bylas.

M: Daivute, negi dar neįgijai išmonės?! Teisininkas – tai profesija (beje, recenzentė šios profesijos atžvilgiu šališka, iš anksto nusistačiusi prieš), o rašymas – pašaukimas. Negi Dievo akivaizdoje turėčiau klausyti labiau tavęs, negu savo širdies?!

Ko palinkėtumėt Daivai ir visiems kritikams-recenzentams ateityje?

M: Daivai palinkėčiau ramybės... Ir recenzuoti mano knygą „Nupuolęs angelas“. O visiems kitiems, neva išprususiems, – nebūkit susiraukšlėję, kaip šarpėjai, nevarykit artimui stipino į akį, jei ima nervas, sudaužykit po cigaretę, pritūpkit ant keturių ir nuleiskit garą. Žinokit, kad kiekviena jūsų recenzija ar kritika bus perreplikuota areimiškai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt