Tarptautinės rašytojų dienos proga kalbiname jaunosios kartos rašytoją Mantą Areimą, rašantį daugiausia patriotinėmis ir kalėjimo temomis.
Sveiki, Mantai. Kaip paminėjot tarptautinę rašytojų dieną ir kuo ši diena jums išskirtinė? Jūsų nuotaika? Galbūt priklausote kokiai nors rašytojų sąjungai?
Dėkui, puiki. Bet aš čia tik vienas... Tiesa, su plunksna rankoje, nes ši diena man, kaip ir visos kitos dienos - rašytojų. Esu laisvas menininkas. Nepriklausau niekam: nei sąjungoms, nei asociacijoms, nei sindikatams, nei partijoms, nei sektoms...
Iki šiol esi išleidęs septynis kūrinius, kurių trijuose vyrauja patriotinė tematika. Kokia nuomonė dėl patriotinės premijos konkurso, kurį rengia Lietuvos Leidėjų asociacija?
Šiemet man pasiūlė sudalyvauti. Nors ir žinojau, kad panašūs konkursai tėra tik „savimeilių" ratelio pasipuikavimo išraiška, pristačiau „Patriotišką giesmę". Galėjau ir visą komplektą: dar priedo „Nostalgiją" ir „Patriotą", tačiau pastarosios knygos „paseno". Nors ir „Patriotiška giesmė" į formatą neįsirašė. Giedok dar ją... Išrinko „Lėlę" (ne veltui išleido „Tyto alba"), su kuo ir sveikinu Nomedą. Mėgstu to paties pavadinimo saldainius. Beje, labai puiku, jei „Lėlė" ugdys jaunimo tautinę savimonę, pilietinę ir patriotinę valią, bei skiepys meilę tėvynei - koks ir yra patriotų premijų tikslas. O jeigu ne... Parduos kaip lėlę „tuštybių" mugėj. Kaip sakant, viskas vyksta pagal planą.
Šių metų knygų mugėje galėjome aptikti tamstos knygų?
Bala žino. Čia tas pats „savimeilių" ratelio principas: „mūsų mugė - mūsų knygos". Ratelio narių knygos suspindi ir TV ekranuose. O mano - ne formatas. Nemėgstu kažko daryt pagal šabloną. Žinau savo kelią, kuriuo einant nepriimtina pataikauti „ale profesionalams". Džiaugiuosi, kad mano kūrybą įvertina skaitytojai, o ne atestuotos komisijos.
Pirmasis kūrinys „Nostalgija" 2007 m. buvo įvertintas pirmąja vieta prozos knygos konkurse būtent profesionalų...
Sakė, Girdzijauskui patiko. Deja, vėliau, ne kurie iš tų profesionalų mane bandė pasigardžiuodami suvalgyt. Tariau: „gero apetito". Išalkę įvairaus plauko kritikai godžiai krimto dideliais kąsniais, bet... Atšipo dantys. Na ir ką? Aš juk ne dantistas!
Kiek tau svarbi profesionalų nuomonė tavo kūrybos atžvilgiu?
Iš jų sau garbės neieškau. Nors kiti sako, kad atsižvelgčiau. Į ką?! Į išverstą ryklę?! Alkaną pamaitinsiu visada. Mano kūryba labiau subalansuota jaunimui, bet tinka ir seneliams.
Bendraamžė jaunosios kartos autorė irgi išleido knygą apie emigraciją, ta pačia tema žurnalistė parašė „dienoraštį". Kaip manai, ar „Nostalgijos" vertė nekrito prieš šias dvi?
Minėta autorė, manding, labai išsimokslinusi diplomuota „savų" ratelio atstovė, o žurnalistė juolab kompetentinga rašyti. Kas aš prieš jas?! Nebaigęs nei lietuvių filologijos, nesusipažinęs su literatūra, net nepriklausau rašyk.lt Nesu koks nors laureatas, tuo labiau niekada negavęs publikos numylėtinio prizo... Bet malonu, kai gatvėje prieina paprastas nepažįstamas žmogus ir sako: „skaičiau tamstos knygą, surijau per parą... Ačiū, kad atvirai rašote."
Taikai į prastuomenę ar inteligentiją?
Žmonių nerūšiuoju. Bet manau, kad kuklūs išore dažniausiai būna labai turtingi vidumi. Jau minėjau, kad mano knygas labiau mėgsta jaunimas, nors ir jų tėvai nesibodi paskaityti.
Neseniai pasirodė nauja tavo knyga „Fenomenas psichas arba nupuolęs angelas", kuri jau spėjo priblokšti aprašomomis atviromis sekso scenomis ne vieną užkietėjusį skaitovą. Kai kurie kritikai net baidosi recenzuoti šį kūrinį...
Turbūt baiminasi pakrikti psichiškai. Jei būtų jų valia, manau šiam kūriniui pritaikytų moralinę, politinę ir religinę cenzūrą. Tačiau ši knyga apie mano kartos paauglius, kurių brendimo stadija prasidėjo prieš 15-20 metų. O nerūpestinga vaikystė dar tarybiniais laikais. Šių dienų jaunimas kur kas išradingesnis. Nors, aišku, daug paauglių "tradicijų" atkeliavo iš anksčiau...
Pavyzdžiui, penio matavimasis draugų kompanijoje?
Ir alkoholis, ir narkotikai, ir lytinio akto dinamika... Bet kūrinio esmė slypi ne išorinio organo eskalavime.
Išdrįsta prabilti net apie Dievą...
O ko bijoti apie jį kalbėti?! Nuo jo ir reiktų pradėti, nes Dievas visa ko pradžia.
Tačiau baiminamasi prieštaringos tėvų reakcijos...
Nustokit vieną kartą visko bijoti. Netraukiu kažko iš fantastikos pasaulio. Aprašau realybę. Gal jau laikas tėvams prabusti iš miego ir atmerktomis akimis pasižiūrėti kaip leidžia dienas (ir naktis) jų atžalos, pasidomėti kuo jie gyvena...
Gal patogiau užsimerkti, nes realybė per žiauri?
Nejau turiu retušuoti tikrovę? Jeigu Jėzus Kristus yra Viešpats, tai kaip jis gali nebūti juo?!
Praeitais metais išleistoje analogų lietuvių literatūroje neturinčioje knygoje „Žvėries kailyje" atvirai prabylama apie „nuskriaustųjų" gyvenimą ir jų nepavydėtiną dalią už grotų, kur dominuoja „bachūrų" kastos atstovai. Iš kur semiesi kūrybinio potencialo tokiai specifinei tematikai?
Tikros knygos - iš tikrų gyvenimų.
„Žvėries kailyje" per trumpą laiką labai išpopuliarėjo jaunimo tarpe, tapo kultine knyga. Tačiau nepaskelbta „Metų knyga" ar „bestseleriu". Kaip manai, kodėl?
„Metų špygomis" ar „bestspitėmis" tampa daugiausia tos knygos, kurios išreklamuotos per TV. Kaip antai, žurnalistų, prezidentų, kosmopolitų... „Žvėries kailyje" - pogrindžio knyga, nes jos autorius - nei žurnalistas, nei prezidentas, nei kosmopolitas...
Kaip manai, ar daugiausia reklamuojamos knygos yra šlamštas?
Kas vienam šlamštas, kitam - vertybė. Ir atvirkščiai. Kiekviena knyga ras savo skaitytoją.
Dabar daug kas rašo. Nejauti konkurencijos?
Net jeigu rašytų kas antras žmogus Lietuvoje, kiekvienas rašytojas būtų savaip unikalus ir kiekvienas turėtų savo skaitytojų ratą, kuris gali išsiplėsti ir už Lietuvos ribų.
Kaip žiūri į elektronines knygas?
M: Kiekviena mano popierinė knyga yra ir elektroninė. Visa daroma skaitytojų patogumui ir gerovei. Emigrantai dažnai prašo atsiųsti vieną ar kitą knygą. Tai užtrunka, be to - nėra pigu. O internetu iš elektroninio knygyno jie gali atsisiųsti bet kurią knygą į bet kurį pasaulio tašką greit ir už palankią kainą. Aišku, prioritetą teikiu popierinei knygai, nes ji kvepia...
Kuo gi?
Nelygu, apie ką knyga.
Pavyzdžiui, kuo kvepia „Fenomenas psichas..." ?
Kaštonų žiedais.
Vadinasi, knygynai paskendę kvapuose?
Knygynuose tėra dešimt knygų, kurios vadinamos top 10. Kuo tai kvepia jūs turbūt geriau žinote, nei aš. O likusios knygos užkištos už tų „topinių", kad neskleistų „blogo" kvapo.
Ar sunku surasti knygynuose jūsų knygas?
Turbūt lengviau „pagūglinti". Ir pigiau...
O bibliotekose?
Aš - už bibliotekas.
Galbūt dalyvavai Prezidentės paskelbtoje nacionalinėje akcijoje "Knygų Kalėdos"?
Sudalyvavau savo paskelbtoje akcijoje: "Palaimingiau duoti, negu imti", bet pataikiau ir į Prezidentės. Kalėdinis laikotarpis praėjo, o mano akcija dar tęsiasi. Bet kuris, įsigijęs bet kurią mano knygą, gauna priedo ir dovanų, kad visada širdyje būtų Kalėdos.
Ko palinkėtum pradedantiems rašytojams?
Užsiauginti dvasinius raumenis, laisvai kurti ir gyventi.
Ką pasakytum kritikams?
Nesriūbaukit, šnerkšliukai, būsit pasotinti!
O ištroškusiam literatui?
Merk į alų du ūsus, kad nebūtum toks baisus!
Tu irgi poetas?
Nuo gimimo.
Ar jautiesi pripažintas kūrybinėje industrijoje?
Man didžiausią džiugesį teikia naujai užgimę knygų skaitytojai. Ne vienas yra sakęs: „Iki tol iš vis neskaičiau knygų, bet kai paėmiau tavo... Nebegaliu sustot." Mano misija: suvilioti knyga knygų nemylėtoją. Jeigu toks prisiverčia atsiversti pirmąjį knygos puslapį, žinok, laimėjai dar vieną, kuris tave pripažino.
Vienas žymus žmogus pasakė: „Skaitykit ne geras knygas, bet pačias geriausias". Ar savo kūrinius galėtum įvardint "pačiais geriausiais"?
Turbūt tas žymus žmogus rašo tik „pačias geriausias knygas". Neabejoju, kad jo knygos knygynuose yra top dešimtuko aukščiausiose pozicijose. Taigi, skaitykit „pačias geriausias", jeigu žinote, kas įeina į „paties geriausio" sąvoką. Jeigu mano knygą kada nors išrinks „Metų špyga", žinokite, jus mulkina.
O jeigu ji taps „bestspite"?
Šaipūgė!
