Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skaitytojo nuomonė. Rinkimų teatro banalybė

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Rinkimai rinkimais rinkimus. Nenorėčiau kalbėti nuobodžia tema apie politinių partijų fragmetacijas, kairės ir dešinės takoskyras, populizmo ir tradicionalizmo skirtumus ir galų...

Rinkimai rinkimais rinkimus. Nenorėčiau kalbėti nuobodžia tema apie politinių partijų fragmetacijas, kairės ir dešinės takoskyras, populizmo ir tradicionalizmo skirtumus ir galų gale visokias kitokias, neva jau, specialistų įžvelgiamas vieninteles „aktualias“ problemas. Sausa, kartu, neskanu!

Meskim visa tai į šoną ir kalbekim paprastai!

Jeigu daugumos praeivių gatvėje paklausime, ar jiems rūpi rinkimai ir ar teikia jie kokių nors vilčių, išgirsime tokius atsakymus kaip:

-          Ir vėl?
-          Ne.
-          Neypatingai.
-          O turėtų?
-          Galbūt, bet ar kas nuo to pasikeis.
-          Kam man visa tai?
-          Laiko gaišimas veltui.
-          Nematau naudos nei sau, nei kitiems.

Ir visa tai nėra nauja, nereikia savęs apipilti sudėtingais terminais, kad realiai suvokti kokios yra nuotaikos mumyse.
O kodėl jos tokios? Galbūt ne be pagrindo? Kas gi slypi už tos „idealios“ per laikraščius ir televiziją skelbiamų demokratinię rinkimų skraistės?

Pažiūrėkim trumpai.
Tragikomiškas spektaklis.
Dėmesio! Skraistę atidengiam, spektaklis prasideda!
Supažindinu: Iš tolėliau aktoriai margi, kaip geniai, bet labai daug kuo panašūs iš arti.

Iš tolėliau jie visi skirtingi, iš arti skiriasi tik pagal teatro vaidmenis ar daugiausiai raištelius ant batų. Visi aktoriai kartu nerte neriasi iš kailio scenoje, kad bent kaip įtiktų žiūrovams anapus scenos. Kiekvienas, iš toli žiūrint, improvizuoja vaidindamas kažką, iš arti gi atlieka tuos pačius nuobodžius vaidmenis.

Aš jūsų tarnas, aš jūsų nuolankiausiasis, tik pastebėkite mane. Aš be jūsų - niekas. Patikėkite manim ir aš būsiu jūsų Prometėjas.  Ir tik nepamirškit, kad per mane jūs turite perspektyvą gyventi geriau. Nepamirškit, žinokit, balsuokit.  Gražu.

O Aplink krūva dekoracijų, vienos vaizduoja liūdną nūdieną, tačiau šviesų rytojų, kitos piešia idealios scenos vaizdus su tobulais gyventojais ir dar tobulesniais įstatymais.

Staiga pirmiesiems patampa labai svarbus žmogus, nors neaišku kodėl jį taip išskiria iš kitų, gal daugiau nieko nesugalvoja, tarsi kitiems tai jau jis visai nesvarbus.

Antri į priekį išstumia žinojimą, matai, mes tikrai žinom ko reikia, tai vadinasi, tokios išvados išplaukia, kad kiti kaip ir nebežino. Geras argumentas apeliuoti žiniomis beraščių auditorijoje, bet kuo čia dėta mūsų teatro žiūrovų salė. Negi jau pas mus visi tokie tamsuoliai, niekas nieko nežino, tik jie vieninteliai žino kaip?.. O gaila, galvojau kitaip.
Treti didžios pasiaukojančios kančios jausmo vedini kuria Biblijinės (atsiprašau, kad šį žodį teko šiame spektaklyje paminėti, tiesiog temą pasirinko patys veikėjai)  tiesos romaną apie nelemtą kovą prieš blogiukus ir visokius kitokius tamsybių globotinius, su damoklo kardu priešakį, netikėtai į kovą prieš žulikus išeini! Aplodismentai! Tik čia toks mažytis klausimėlis, kodėl ne iš šio ne iš to, netikėtai, parūpo kova prieš besislepiančius pinčiukus ir/ar žulikus, kai tokių progų buvo visada, anksčiau, ir nieko nei į vieną nei į kitą pusę nepajudėta? O čia netikėtai pabudau iš gilaus miego ir einu kardu pamosuoti, teisybės paieškoti.

Teisybės ieško ir ketvirti. Teisybė turėtų būti kaip ir viena, bet ne, čia šiek tiek kitokia, o gal tiesiog kitokios ambicijos, todėl šie ieško teisybės kaip paparčio žiedo Joninių naktį, o ji kaip pabėga, taip pabėga. Jau per nago juodymą buvo šalia, čia ir vėl pabėgo. Pradėjus nuo vieno namo kiemo eini į prie kito, o galų gale į teisybės paieškas pajungi visą “politinį” amfiteatrą. Be jokios tradicijos, be jokios realios vienijančios ideologijos. Tiesiog pirmyn, už teisybę!
Penkti, panašu, kad savo biznį su aukščiausiu visuomeninės gerovės pagrindu bando tapatinti. O gal, tiesiog, viena reikaliuką bando prastumti. Kas gi ten žino.

O toliau seka šešti, septinti, aštunti, devinti ir taip toliau ir vis gražiau. Visi yra vieno veiksmo - tragikomedijos, veikėjai - nieko daugiau.

Oi oi oi tik galvelė skauda kaip daug jų. Kiek daug veikėjų, kiek daug teatro. Gražu kartais pažiūrėti, tačiau tik kartais, kol neišėjai iš teatro ribų. O čia, žiūrėk, jau išėjai ir matai, kad čia nei damoklo kardas, nei paparčio žiedas, nei žinios nepadės kovoje prieš emigraciją, ekonominius nuostolius, bedarbyste, neadekvačius įstatymus, politinės brandos stygių ir t.t.

Realybė stipriai prasilenkia su teatro pasaka, bet nėra ko norėti, pasakos ir lieka pasakomis. Gražu jas klausyti, nors kai kurios jau stipriai pabodusios,  nebenaujos ir nupešiotos. Tačiau nėra ko jomis tikėti, tie patys ar panašūs veikėjai, ta pati ir melodija.

Čia blogiausia tik tai, kad tie teatro veikėjai eina į mūsų realų gyvenimą ir čia tą patį teatrą kuria, kuris su realybe visada stipriai prasilenkia.

Apskritai, tai tampa jau normalia tradicija, ką realiai reikėtų išguiti iš mūsų tarpo, viena yra vaidinti teatre,kita - kitaip elgtis realybėje, gavus aplodismentus, seime, ten kur nebelieka nei pirmų, nei antrų, nei trečių ir t.t. Ten visi patampa vienodai neįgalūs ir niekas aukščiau savo galvos neiškelia bijodamas jos netekti. Pradingsta teatrinis balsas, išsitrina banalūs lozungai, visi patampa stipriai užmaršūs. Visi pamiršta, kad teatre jie kovojo už žiūrovų aplodismentus, ir tik jų dėka jie iškylo. Šiuo atveju ir atsiranda klausimas, ar mums visiems, tiems žiūrovams, rūpi tų tragikomiškų teatralų rinkimai ar ne?

Ir čia jau liūdnos perspektyvos, čia ne teatras, čia mūsų realūs gyvenimai ir lūkesčiai. Čia mes, čia mūsų teritorija. O leidžiame ją valdyti teatralams, kurie nieko daugiau nemoka, kaip tik vaidinti nevykusioje komedijoje. Apie įstatymų leidybą ir įstatymų vykdomąjį darbą nelabai ką te suvokia. Vargšai, visi taip vaidina, veržiasi, o nežino į kur eina, kur pakliūna į sunkų darbą, į sunkią tarnystę mums, bet tai kam tada taip veržtis ir eiti. Visi tokie altruistai siekiantys pasitarnauti kitiems, be to dar dedant tokias finansines pastangas į teatrą. Juk yra gausybė kitų sferų, kur galima pasitarnauti žmonėms. Kodėl visi veržiasi būtent čia? Tai gal yra kažkas paslėpta, gal yra tai ko mes visi žiūrovai nežinom?

Tai gal jie neskelbdami tyliai, kaip pelytės, bando prieiti mūsų aplodismentų dėka prie finansinių valstybės resursų, prie mūsų vilčių ir galimybių, prie mūsų ateities perspektyvos ir kaip teatre su tuo žaisti kaip panorėdami?
Art mes visi tokie kvaili, kad leidžiamės žaisti teatralams su mūsų likimais?!

Čia ne teatras. Čia realus pasaulis, realios problemos.  Čia  vienaip kalbėti ir kitaip daryti turėtų būti blogai.
Tai turėtų būti amoralu ir paniekinama viešai, bet dabar tai tampa tradicija.

Kaip galima sukurti tokią paranormaliai demokratinę sistemą, kurioje pasipudravus nosytę galima visiems kitiems, likusiems, tavo veiksmo tragikomedijos žiūrovams, nosytes gražiai pudruoti, o realybėje kišenes šluoti?

Tai sistemos yda. Yda kuri leidžia įvairiems teatro “biznio” vertelgoms ir jų "sebrams" iškilti mūsų sąskaita. Ko pasekoje, turime liūdną rezultatą. Ir iš šito nebus išeities jei nebūsime atidūs rinkdamiesi veikėjus, gal tik taip mes turėsime tą vienintelę galimybę prisidėti kuriant stabilią, realią. neteatralizuotą  politinę sistemą, kurioje mes patys, realūs žiūrovai, būtume pagrindiniai ir svarbiausi veikėjai. Kur niekas mums akių nedumtų, o mes patys kurtume tai, ko mes realiai norime. Todėl gebėkime atsirinkti tarp teatro ir realybės. O realybę kurti tokią, kokios mums reikią, o ne tokią, kokią mums pripiešia privataus politinio biznio (teatro) vertelgos. Tiek šiam kartui.


Linkiu gerų protingų ir perspektyvių rinkimų visiems!

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt