Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 13d. 11:02

Skaitytojo nuomonė. Už ką (ne)balsuoti Seimo rinkimuose?

Įkrauk reporterio nuotrauka /

Iš karto prisipažinsiu, dar vakar vakare šio straipsnelio rašyti visai neketinau. Pati mintis kilo beveik spontaniškai, pasižiūrėjus vieną iš E.Jakilaičio vedamų laidų, kai laidos vedėjas tiesiai paklausė į TV studiją pakviesto svečio, kasgi iš tiesų rašoma jo reprezentuojamos politinės partijos (judėjimo) programoje, kokią ideologiją šis politikas atstovauja: ar socialdemokratinę-liberalią-krikščioniškaidemokratinę?

Iš karto prisipažinsiu, dar vakar vakare šio straipsnelio rašyti visai neketinau. Pati mintis kilo beveik spontaniškai, pasižiūrėjus vieną iš E.Jakilaičio vedamų laidų, kai laidos vedėjas tiesiai paklausė į TV studiją pakviesto svečio, kasgi iš tiesų rašoma jo reprezentuojamos politinės partijos (judėjimo) programoje, kokią ideologiją šis politikas atstovauja: ar socialdemokratinę-liberalią-krikščioniškaidemokratinę?

Sąmoningai nenurodau, kam buvo adresuotas šis klausimas, nes panašų galimą suformuluoti vos ne kiekvienos partijos lyderiui - matyt, tokia jau „aukštosios" politikos mada Lietuvoje (kalbėti daug apie viską ir nepasakyti nieko konkretaus). Kitą vertus, apsisprendžiau nesivelti į asmeniškumus.

Nenoriu nieko reklamuoti ir nenoriu nieko kritikuoti - žmonės patys atsirinks už ką (ne)balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose. Mano asmeninė nuomonė čia tikrai nėra svarbi, ir negali būti.

Vienintelis mano motyvas - išsakyti objektyvią, nešališką nuomonę apie tai, kas vyksta mūsų politinėje avantscenoje. Galbūt vienas ar kitas tūlas tautietis, neturintis laiko stebėti politinių skersvėjų, bet vis dar turintis vilties prieš rinkimus susigaudyti vietinių partijų gausybėje, visai netyčia persiskaitęs kelias mano sentencijas, priims adekvatų sprendimą, ir man to pakaks.

O ne - tai ne, ir tai - ne bėda.

Aš pats jau senai esu apsisprendęs: nebetikiu rinkimais ir  (mūsų) demokratija, ir kiekvieną kartą vėl įsitikinu tuo, kad esu teisus - partijos ateina ir išeina, o gyvenimas teka sava vaga - niekas nesikeičia. Taigi, vienintėlė nauda iš to, kas čia parašyta - tai galimybė prognozuoti rinkimų pasekmes.

Tai kogi mes galime tikėtis atidavę savo balsą vienai ar kitai politinei partijai, kokių permainų?

Pradėkime nuo pradžių: kad ir kokią partiją išrinktumę, valdžioje turėsime užkietėjusius socialistus. Tai nepriklauso nuo politinės konjunktūros - tiesiog, daugumas mūsų „politikų" atėję iš tarybinių laikų: taip mąsto, taip samprotauja, taip reiškia savo mintis ir įsitikinimus.

Sakysite, kad tai neįmanoma? Paprastas pavyzdys: už progresinius mokesčius pasisako ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji (kas turėtų būti nesuderinama su jų vertybėmis).

Visi žada iš turtingų atimti ir vargšams atiduoti - kuo ne socializmas?

Iš tiesų, gyvename tokioje politinėje kultūroje, kurioje kalbėti vieną, galvoti antrą, o daryti trečią, laikoma normalu. Todėl jokio skirtumo, kas ir ką kalba prieš rinkimus, nes po rinkimų prasidės visai kita istorija. Prieš rinkimus būtina kreiptis į plačiąsias mases, o kai daugumas potencialiųjų rinkėjų savęs turtingais nelaiko, tai ir retorika pasirenkama atitinkama. Po rinkimų - kita kalba: pasirodo, kad tie, kurie savęs turtingais nelaiko, yra tikri „buožės" ir tiesiog privalo su valdžia pasidalinti tuo, ką dar turi.

Tai kaipgi pasirinkti, už ką (ne)balsuoti?

Suskirstykime nominalias mūsų partijas pagal jų radikalumo laipsnį: nuo radikalių kairiųjų iki radikalių dešiniųjų - tuo būdu turėsime neblogą orientyrą tolimesniam atskirų partijų ir judėjimų grupavimui, jų pozicionavimui pagal politines pažiūras ir galimas porinkimines sąjungas.

Į šį skirstymą neįtraukiau visiškų marginalų, kaip ir tų, kurie reprezentuoja tik tam tikras visuomenės grupes (valstiečius liaudininkus, lenkų ir rusų tautines mažumas ir pan.) - čia jokios kitos politikos nėra, visus juos galima vadinti vienu vardu - socialistais. Priežastis ta pati - elektoratas.

Taigi, kraštutiniai kairieji Lietuvos politikoje - tai socialdemokratų partija su p.Butkevičium priešakyje (čia nereikia apsigauti dėl partijos lyderio kuriamo įvaizdžio - taip, lyderis pakankamai liberalus ir demokratiškas, tačiau pasižvalgę po partijos sąrašus pamatysime ir nemažai „keistų" asmenybių).

Skirtingai nei p.Butkevičiaus kolektyvas, Lietuvos darbo partija yra žymiai liberalesnė - tą sąlygoja ir ne vienas sąrašo milionierius, ir pats partijos lyderis ne ką mažiau. Atskiro dėmesio reikalinga vieno buvusio generalinio prokuroro grupuotė šios partijos sudėtyje.

Prisiminę, kad p.Paulausko socialliberalai sugrįžo į gimtosios darbo partijos glėbį pačiame „juodosios buhalterijos" peripetijų įkarštyje, galime daryti atitinkamas išvadas apie šios partijos (bendrai) ir šios partijos lyderio (konkrečiai) vertybes.

Kad ir kaip save pozicionuotų p.Zuokas, jo partija neįsivaizduojama be kairiųjų jėgų palaikymo. Butkevičius, Uspakich, Paulauskas ir Zuokas, tai - kairiųjų „liberalų" lektorato skaldytojai.

Simboliška yra tai, kad visi šie tariami liberalai iš esmės orientuoti į tą patį kairiosios mąstysenos rinkėją. Kad ir kuo užsibaigtų rinkimai, šių partijų lyderiai sėkmingai bendradarbiaus - ar Seime, ar Vilniaus mieste nėra taip svarbu - juolab, pats p.Zuokas į Seimą eiti nė neketina.

Vienintelis nežinomasis šioje savarankiškų politikų trijulėje - tai darbo partijos lyderis p.Uspaskich, kuris, eilinį kartą bandydamas kuo brangiau parsiduoti, gali vėl pasilikti prie suskilusios geldos. Jis kaip ir p.Zuokas dešiniųjų partijų grupėje yra nepageidaujamas.

Dešiniesiems po 4 metų politinės katastrofos reikalinga skubi reabilitacija, ir geriausias būdas nukreipti dėmėsį nuo savęs, tai parodyti visiems pirštu į „dar" blogesnį. Ir p.Zuokas, ir p.Uspaskich - tam reikalui kone idealūs kandidatai.

Vieninteliais patikimais socialdemokratų partneriais naujajame Seime galėtų būti LiCS, tačiau jų perspektyvos praeiti 5 % barjerą labai miglotos. Tai tradicinė centro partija, kuri pastaraisiais metais labiausiai nukentėjo nuo merkantiliškų politinių perbėgėlių cirko: iš pradžių nuo liberalų ir centro sąjungos atskilo p.Zuoko oponentai, o paskui ir pats p.Zuokas nešė kudašių, kiek įkabindamas.

Išvada viena - tikrojo liberalumo laivas skęsta.

Liberalams artimiausi dešinieji - tai p.Masiulio kompanija. „Liberalumo" jų retorikoje daug, tačiau realūs darbai ir pasisakymai dažnai prieštarauja patys sau ir esminiams liberalumo principams. Tai tipinė dešiniųjų partija, savo nuostatomis gimininga p.Kubiliaus konservatoriams.

Vienodi ir jų veikimo metodai: visuomenės gąsdinimas, kurstymas, intrigų ir sąmokslo teorijų kūrimas, įžūli demagogija, iš piršto laužti kaltinimai politiniams partneriams ir oponentams (kitais žodžiais tariant, viskas - dėl reitingų, dėl vienadienės naudos).

Geriausiai šių (visų dešiniųjų) partijų vertybes atskleidžia dar visai nesenai eskaluotas STT skandalas. Atskirų partijų ir jų lyderių laikysena viešojoje erdvėje (taip pat ir veikimas po politine antklode) kaip tik ir parodė, ko galima tikėtis iš tokių „partnerių" kritinėse situacijose.

Peilis į nugarą - geriausiu atveju.

Kaip tarpinę tarp p.Masiulio ir p.Kubiliaus kompanijų įvardinčiau vieno buvusio prezidento šalininkų partiją. Jos pavadinime taip pat figuruoja tiesioginė užuomina į liberalumą - tai jau penkta „liberali" partija Lietuvoje, kalbu apie p.Pakso liberaldemokratus. Tačiau ir šiuo atveju liberalumo nė su žiburiu nerasi.

Žinoma, p.Paksas turi moralinę teisę bent jau prisistatinėti liberalu, nes kurį laiką iš tiesų vadovavo liberalų partijai - tai pačiai, iš kurios vėliau pabėgo ir p.Masiulis, ir p.Zuokas, tačiau nereikia pamiršti, kokiomis aplinkybėmis p.Paksas toje barikadų pusėje atsirado.

Taip, nereikia nieko slėpti - visi tai prisimena: anuomet pats konservatorių patriarchas nusprendė šventąjai spaudos inkvizicijai paaukoti vieną iš nereikšmingų savo pėstininkų, o šis visai nelaiku suuodęs profesoriaus klastą paėmė ir paskandino jam patikėtą proamerikietiškos politikos valtelę - ne tik atsisakė vykdyti partijos nurodymus, bet ir susikrovė sau iš to nemenką politinį kapitalą.

Taigi, ir čia viskas prasidėjo nuo „išdavystės".

Galiausiai, kraštutinius dešiniuosius reprezentuoja radikalieji p.Kubiliaus konservatoriai (krikščionys demokratai). Ši partija po „Williams" skandalo pakankamai ilgai buvo opozicijoje, ir darė viską, kad grįžtų į valdžią bet kokia kaina. To pasekmėje, po konservatorių vėliava susirinko žymi dalis dešiniųjų marginalų.

Žiūrint paviršutiniškai, gali susidaryti įspūdis, kad ši partija pakankamai demokratiška, - vyksta nuolatiniai debatai, ginčai, kone idėjinės kovos tarp pripažintų partijos lyderių ir atskirų jos narių, o partijos viduje kyla rimti politiniai konfliktai, - tačiau pažvelgus giliau matosi, kad čia tebeveikia pakankamai savarankiškos nedidelės konservatorių kiek anksčiau inkorporuotos politinės grupės.

Viena tokių grupių - naujai atkurta Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), su p.Songaila priešakyje.

Štai ir pilnas mūsų politinių partijų spektras. Ši visai trumputė „politikos" apžvalga leidžia man teigti sekančius dalykus: 1.Lietuvoje kone natūraliai formuojasi dvipartinė sistema savo turiniu beveik atitinkanti angliškąjį modelį, kur parlamente galinėjasi kairieji leiboristai ir dešinieji konservatoriai, 2. Liberalais vadintis populiaru, tačiau reali Lietuvos partijų veikla su liberalumu turi mažai ką bendro - šį tariamą mūsų partijų liberalumą galime interpretuoti kaip tariamai liberalų tradicinės kairės ir tariamai liberalų tradicinės dešinės flangus, 3. Esminis skirtumas tarp rinkimuose keliamų partinių sąrašų, tai - asmenybės, kurių nėra daug, ir jokios politinės ideologijos tame nėra: kairiosioms partijoms turėtume priskirti p.Butkevičiaus LSDP, p.Uspaskich DP(NS) ir p.Zuoko TAIP, o dešiniosioms - p.Masiulio LRLS, p.Pakso LLD, p.Kubiliaus TS-LKD, tačiau toks politinis skaidymas labiau atitinką šių partijų viešąją laikyseną ir veiklos metodus, nei realią veiklą, 4. Kadangi jokios ideologinės doktrinos šių partijų nevienija ir neskaido, tai po rinkimų įmanomos skirtingos koalicijos: vienas iš galimų variantų - „nepageidautinų asmenų koalicija", kurią sudarytų Uspaskich, Zuokas ir Paksas, tačiau didesnė tikimybė, kad naujos koalicijos ašimi bus p.Butkevičiaus partija, 5. Bet kokios kitokios koalicijų kombinacijos bus trumpalaikės ir užsibaigs tuo pačiu, kuo užsibaigdavo bet kuri kita šių veikėjų organizuota veikla - priežastis: trumpalaikė nauda, pigus populiarumas, reitingai - didžiausiais naujos valdžios kritikais naujajame Seime bus kraštutiniai dešinieji, bet po rinkimų galime pamatyti ir kitą jau įprastą politinį paradoksą, kai „blogą" valdžią vėl kritikuos į ją įsiprašę liberalsąjūdiečiai - šie kaip visada viešojoje erdvėje sugeba kovoti net ir patys su savimi.

Kas dar? - nėra reikalo klausytis, kas ir ką kalba, kai matai, kas ir kaip elgiasi.

Trumpa politinė atmintinė:

Populistai: LSDP, DP(NS), TAIP -> Centristai: LiCS <- Teroristai: LRLS, LLD, TS-LKD(LTS);

Butkevičius, Uspaskich (Paulauskas), Zuokas -> Čiaplikas (Valinskas) <- Masiulis, Paksas, Kubilius (Songaila);

Nepamatuoti pažadai -> Susilaikymas <- Visuomenės kurstymas;

Turite nuomonę šiuo ar kitu klausimu? Jei ji trumpa, rašykite komentaruose. Jei jūsų mintys tilptų į autorinį komentarą, įkraukite jį arba atsiųskite ikrauk@15min.lt. Mums labai svarbi tautos nuomonė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt