Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sunkiausia padėti tiems, kurie patys tam priešinasi

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Mentalitetas, kuris sprendžia Ne paslaptis, kad Lietuvoje pasitikėjimas valstybės institucijomis yra tragiškai žemas. Daugiau nei pusė gyventojų nepasitiki muitinės sistema,...

Mentalitetas, kuris sprendžia

Ne paslaptis, kad Lietuvoje pasitikėjimas valstybės institucijomis yra tragiškai žemas. Daugiau nei pusė gyventojų nepasitiki muitinės sistema, prokuratūra, Vyriausybe ir Seimu. Pastaruoju nepasitikėjimą rugsėjo mėnesį išreiškė net 82 proc. „Baltijos tyrimai“ vykdytos apklausos respondentų. Vienintelė maloni išimtis – tai Prezidento tarnyba, kuria pasitiki 69 proc. gyventojų. Galima nagrinėti tokios visuomenės nuomonės priežastis. Dalinai jas galima paaiškinti ir į kraują įaugusiu polinkiu nuolatos kažką kaltinti, užimti lengviausią stebėtojo-kritiko poziciją, savo asmenines problemas dažnai nepagrįstai suversti politikams. Nors galbūt yra atvirkščiai, gal ne žmonių polinkis skųstis sąlygoja tą kritiką, o politikų elgesys ilgainiui atėmė bet kokią pagarbą tos profesijos atstovams ir privedė iki tokio žalingo įpročio virtimo kone standartu..?

Vienos opiausių Lietuvos problemų yra demografinės. Pavyzdžiui, gyventojų skaičiaus mažėjimas, kurio liūto dalį sudaro neigiamas migracijos saldo. Paprastai dėl gyventojų emigracijos kaltinami ekonominiai faktoriai, tokie kaip nedarbas, santykinai maži atlyginimai, kurių neproporcingai didelę dalį sudaro šaltojo metų laikotarpio metu aktualūs šildymo mokesčiai, maža perkamoji galia, t.y. prastas pajamų ir kainų santykis, ir t.t. Visa tai yra tiesa ir šios problemos sudėtingos tuo, kad nėra išsprendžiamos trumpuoju laikotarpiu. Didesnė jų dalis priklauso nuo bendros valstybės ūkio raidos, o kelti ekonomiką ir tuo pačiu gyventojų gerbūvį galima tik kryptingai dirbant eilę metų (ir kadencijų).

Tačiau ekonominiai faktoriai nėra vieninteliai. Kita, ne mažiau svarbi, emigraciją skatinanti priežastis yra anksčiau minėtas gyventojų nepasitikėjimas savo valdžios institucijomis, viešojo ir privačiojo sektorių susipriešinimas, pagarbos ir nuoširdaus ne tik deklaruotino priešrinkiminio rūpesčio nejautimas, teisingumo pojūčio nebuvimas ar klerkų bei oligarchų nebaudžiamumas. Ir skirtingai nei ekonominius kliuvinius, šias priežastis galima pašalinti kur kas greičiau. Bent jau galime teigti, kad tam turime visas teorines galimybes, nes skirtingai nei ekonomikoje, kur vyksta tarptautinė konkurencija, savo viešąją sistemą tvarkome patys (nors galbūt ir jusdami tam tikrą trečiųjų šalių, kurios mus traktuoja kaip savo „įtakos zoną“, kišimąsi į mūsų vidaus reikalus).

Be abejonės, teisingumo ar bet kurios kitos srities sistemos pertvarka nėra vienadienis projektas, taip teigti ir nebandoma. Bandoma pasakyti, kad iš esmės tai priklauso nuo mūsų pačių noro keistis ir keisti ir esant visuomenės bei politinei valiai tai galėtų būti pasiekiama kur kas paprasčiau ir/ar greičiau nei valstybės klestėjimas ekonomine prasme.

Kaip bebūtų, tokiems pokyčiams būtini tam tikri prerekvizitai, visų pirma – atitinkamas mentalitetas visuomenėje, o per ją ir politikoje. Deja, neseniai įvykęs pirmasis Seimo rinkimų turas gan akivaizdžiai pademonstravo, kad reikalingu mentalitetu mūsų visuomenės dauguma dar nepasižymi. Balsuojama už žmones, kurie dalyvauja teismo procese atsakovo vietoje (niekaip neneigiant nekaltumo prezumpcijos, pareikšti įtarimai yra pagrįsti), kurie slapstėsi nuo teisingumo užsienyje, vilkina bylas, nežinia ar apskritai turi aukštąjį išsilavinimą (blogybė ne tiek jo neturėjime, kiek galimame bandyme melagingai teigti priešingai). Tiek rinkimų agitacijos metu, tiek po jų, įtariama, kone masiškai pažeidinėjo rinkimų agitacijos tvarką, pirko (teisiškai pripažintas faktas) balsus.

Ko galime tikėtis iš tokių žmonių? Ar galime laukti, kad jie padidins visuomenės pasitikėjimą tomis institucijomis, kuriose jie ir jų atstovai ar kolegos eis pareigas? Ar galime laukti, kad tokie žmonės Lietuvoje įneštų daugiau teisingumo, o ne atvirkščiai? Vargu. Nepanašu, kad šiems asmenims būtų būdingas nuoširdumas, sąžiningumas, viešųjų, o ne asmeninių interesų paisymas (turbūt jų paisoma tik tiek, kiek būtina neprarasti pozicijų, įgalinančių rūpintis asmeniniais).

Kita vertus, ne kas kitas, kaip tie patys rinkėjai, kurie smerkia politikus ar institucijas, ir suteikia mandatą jiems veikti rinkimuose. Tad laikausi nuomonės, kad visų pirma reikia pažvelgti savikritiškai, o tik po to kaltinti kitus. Nors ir nepriklausau tai visuomenės daliai, kuri parėmė tokius asmenis rinkimuose, turiu su ja solidarizuotis ir pasakyti, kad turime lygiai tai, ką patys išsirenkame arba kokie žmonės iš mūsų, t.y. visuomenės gretų, kelia savo kandidatūras, o mes joms nepasiūlome alternatyvos savo veiklumu ir iniciatyvomis. Ir gyvename tiksliai taip, kaip nusipelnome, nei trupučio geriau ar blogiau.

Norite „gyventi geriau“? Visų pirma rinkitės žmones, kurie jums, o ne sau, tą gerbūvį ir kurs, kurie turi tam kompetencijos ir yra pasiryžę savo gebėjimus taikyti konstruktyviai ir sąžiningai. Kitu atveju jau geriau judėti mažais žingsniukais į priekį nei dideliais atgal.

Interesai: savi ar svetimi?

Pirmoje straipsnio dalyje neatsitiktinai užsiminiau, kad vienas iš diržų, kuris mus veržia, yra neproporcingai didelės sąskaitos šaltuoju metų laiku, kurias išpučia būsto (ir vandens) šildymo kaštai. Esant tokioje situacijoje natūraliai kyla logiškas klausimas – kaip tuos kaštus būtų galima sumažinti? Lygiai taip pat akivaizdus atrodo ir atsakymas – reikia siekti įsigyti šildymui naudojamas žaliavas (kurą) mažesne kaina (žinoma, neatmetant tų žaliavų naudojimo, šilumos perdavimo optimizavimo bei būstų šiluminio taupumo didinimo, o taip pat alternatyvių kuro rūšių naudojimo galimybių). O čia galimi du variantai: derybos su esamu tiekėju ir naujų tiekimo šaltinių paieška.

Atsižvelgiant į tai, kad esamas tiekėjas veikia monopolistinėmis sąlygomis, vargu ar galima tikėtis lygiavertės derybinės pozicijos tarp jo ir kitos pusės – Lietuvos. Juo labiau, kad tai yra mums ne itin palankios ir ne pernelyg konstruktyviai nusiteikusios kaimynės valstybinė įmonė, kuriai Lietuvos gerovė yra mažiausiai aktuali. Pastaroji pasitelkiama kaip įrankis kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus trukdant demonopolizuoti ir skaidrinti energetikos sektorių. To pavyzdys galėtų būti ir iš visų Baltijos valstybių išimtinai Lietuvai taikomi didesni gamtinių dujų kainos tarifai po to kai Lietuva nusprendė įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvą atskiriant šilumos gamybos ir tiekimo grandines.

Peršasi išvada, kad kaip ir bene bet kokios kitos monopolijos atžvilgiu iš pirkėjo pozicijų žiūrint siektina tą monopolį skaldyti gerinant rinkos pozicijas įvedant į ją konkurencijos dedamąją ir apskritai priverčiant tiekimo grandinę veikti laisvos rinkos sąlygomis. Juk augant tiekimo/pasiūlos konkurencijai ir diversifikuojant pasirinkimo galimybes visada laimi pirkėjas, tą pasakytų net ir turguje kiaušinius perkanti „babytė“.

Ar pastarosios kadencijos metu buvo keliamos politinės iniciatyvos, kurios siektų tokios Lietuvos ir jos gyventojų interesų gynybos? Taip, tokių pavyzdžių, atsižvelgiant į tai, kad gyvenome sunkmečiu, buvo stebėtinai daug. Tai ir Visagino atominė elektrinė, ir suskystintų gamtinių dujų terminalas, ir el. energijos tiekimo linijos su Švedija ir Lenkija, ir dujotiekio jungtis su Lenkija, ir siekis atsijungti nuo rusiškosios ir prisijungti prie europinės el. tinklų sistemos, ir eilė kitų, lokalių, projektų. Žinoma, ne visi jie aktualūs gamtinių dujų sektoriui, tačiau iš esmės tuos interesus, kuriuos siekiama jais ginti, galima apibūdinti viena ir ta pačia fraze – Lietuvos energetinė nepriklausomybė (energetinis saugumas). Tuo pačiu tai reiškia ir pasirinkimo laisvę. Ne tik tiekėjo kaipo tokio, kas jau savaime yra privalumas kalbant apie tokius gyvybiškai svarbius išteklius, kaip energetikos sektoriaus žaliavos, bet ir kainų.

Tačiau nenuostabu, kad iš letargo miego pajudinus tokias ambicijas susikerta daugybė skirtingų interesų, kurių ne visi atstovauja Lietuvai. Atitinkamai tokios iniciatyvos susilaukia priešpriešos ir pagalių kaišiojimo į ratus. Labiausiai tame pastarosios kadencijos metu pasižymėjo socdemai. Tie patys, kurie pusvelčiui pardavė „Lietuvos dujas“... „Gazpromui“. Na, o dar nesibaigus Seimo rinkimams (neįvykus antrajam jų turui) Uspaskichas jau dabar prabilo apie tai, kad Lietuvai „Gazprom“ monopolį skaldantis gamtinių dujų terminalas nėra reikalingas. Ir vargu ar balsavusieji už šį žmogų galėtų save nuraminti teigdami, kad anksčiau nebuvo galima to tikėtis.

Tad kuriuos, savus ar svetimus, interesus atstovauti renkamės patys. Kai kenkėjiškai elgiasi pavienės asmenų grupės, tą galima paaiškinti bent jau jų egoizmu, tačiau kai didesnes sąskaitas renkasi pati jų išmokėti nepajėgianti tauta, tai jau ne kas kita kaip pats tikriausias mazochizmas.

Prie to paties galima pridurti ir mūsų pasirinkimą Visagino atominės elektrinės atžvilgiu. Spręsdami mokėti už savą (ir partnerių, bet mokėtume tik už savą jos dalį) atominę elektrinę ar pirkti elektrą iš statomų visai šalia už sienos, mes renkamės pastarąjį variantą. O faktas, kad apie 60 proc. elektros energijos importuojame ir tai mums kainuoja milijardą litų kasmet apsisprendžiant didesnei daliai nepasirodė reikšmingas (jei tik jis apskritai buvo jai žinomas).

Pateikti pavyzdžiai iš energetikos sektoriaus yra vieni reikšmingiausių Lietuvai strategine prasme ir bene geriausiai atspindi perteikti bandomą mintį, tačiau tai nereiškia, kad jie yra vieninteliai. Galbūt tiesiog labiausiai pastebimi. Jei Lietuvos interesai pralaimi dienos šviesoje, belieka tik nujausti kaip giliai prioritetų sąraše jie yra ne tokiuose akivaizdžiuose politiniuose užkulisiuose.

Skanu, bet nesveika – populizmas

Ir galiausiai ne gana vien tik atstovauti tinkamus interesus, reikia dar ir mokėti tai daryti. Ne visiems užtenka politinės valios ir ne visi orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą, nors taip elgtis ir derėtų. Deja, tačiau visuomenei stinga sąmoningumo ir nuovokos ekonominėje situacijoje, todėl dažniausiai siūlymai, kurie duoda greičiausią ir eiliniam gyventojui akivaizdžiausią naudą, vertinami palankiausiai, nepaisant to, kad ilguoju laikotarpiu jie yra žalingi (kas dažniausiai yra kur kas mažiau akivaizdu, kaip ir alkoholikui jo proto likučiai prašviesėja tik susirgus kepenų ciroze).

Tūlas tingus pilietis nesivargins griebtis meškerės ir pats žvejoti sau vakarienės, jei gali savo alkį numalšinti pasirinkęs jam delikačiai prieš nosį patiektą žuvienę. Na, o kuo reikės pramisti rytoj ir nuspręsim rytoj (juk „rytoj“ bus dar taip negreit), juk visada lieka tikimybė, kad ateis naujas mesijas (ar gelbėtojas) ir pamaitins nauja porcija.

Visai nesvarbu ar ta žuvienė tikra, ar tai tik miražas, lygiai kaip ir Uspaskicho 1500 ar Pakso 1800 litų minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA; remiantis šių rinkimų praktika netgi būtų galima išvesti naują dydį, kai žadamas MMA būtų atvirkščiai proporcingas sveiko proto lygiui, t.y. kuo didesni pažadai, tuo to sveiko proto mažiau – tai gana taikliai atspindėtų šiandienines lietuviškas realijas).

Mums, kaip visuomenei, nepatinka nepopuliarūs sprendimas. Turbūt todėl jie taip ir vadinami. Ir mums visai nesvarbu ar jie yra būtini. Dar nepribrendome iki visuotinių, viešųjų interesų suvokimo kaip savų ir jų kėlimo aukščiau asmeninių. Tad kodėl norime, kad politikai, turintys nepalyginamai geresnes galimybes siekti asmeninės naudos, mąstytų kitaip nei mes? Nes turėtų? Mes irgi daug ką turėtume, bet ar daugeliui iš mūsų pareigos faktas jau yra pakankamas argumentas elgtis vienaip, o ne kitaip? Arba savo pareigas ir jų svarbą pamirštame arba nenorime, o galbūt (greičiausiai) ir nesugebame to suvokti.

Turime suprasti keletą dalykų. Pirma, jei bausime tuos politikus, kurie dirbo atsakingai, darė tai, ką reikėjo, o ne tai, ko norėjosi (ir ne itin ekonomine prasme sąmoningai liaudžiai, ir tiems, nuo šios liaudies malonės priklausomiems, politikams), mes patys sau padarysime meškos paslaugą. Iš tokių žmonių bus atimta motyvacija toliau stengtis, o galiausiai jie pralaimės ir politinę konkurencinę kovą, nes tiesiog visai nepelnytai praras populiarumą. Ir atvirkščiai, skatinsime likusius vadovautis šūkiu „po manęs nors ir tvanas“ ir mėginti kuo labiau įtikti rinkėjams savo kadencijos metu visiškai nepaisant racionalios logikos, jei tokios būtų, kalba prabilusios sąžinės. Kur link veda nuolatinis pataikavimas rinkėjams, galime matyti pasižiūrėję į de facto bankrutavusią Graikiją. Savo šaliai ir jos ateities kartoms aš linkiu geresnės kloties nei tai ir šį palinkėjimą išreiškiau rinkimuose. Tačiau didesnioji dalis nusprendė kitaip.

Reikėtų ne tik galvoti apie tai, kas ir ką žada, bet kartu pasvarstyti, o kodėl likusieji tokiais pažadais nesižarsto. Ar todėl, kad tai kažkokia slapta ir geniali mintis, iki kurios likusiems tiesiog nepavyko prisikasti nepakankant smegenų raukšlių? Turbūt galima sutikti, kad kalbant apie MMA didinimą to pasakyti neišeitų. Tad verta pagalvoti apie motyvus, kurie sukliudė pažadėti arba, atsižvelgiant į tai, kad valdantiesiems tam buvo visos galimybės, padaryti tai, ką žada kiti. Greičiausiai taip nutiko todėl, kad tų pažadų įgyvendinimas arba nėra realus, arba jis būtų žalingas valstybei. Galbūt tie blogiukai, kurie nedidina MMA vien todėl, kad „nenori“ (reikia gūžčioti pečiais ir manyti, kad būtent šitaip viską suvokia Darbo partijos rinkėjas) veikia vedini ne į asmeninius reitingus, bet į valstybės ir jos ne itin sąmoningos visuomenės gerovę orientuotų išskaičiavimų.

Antra, laikas pradėti vertinti kiekvieną siūlymą ar pažadą per naudos/kaštų visuomenei analizės prizmę, kitu atveju taip ir liksime vedžiojami už nosies. Galbūt dalis tų pažadų yra išties malonūs ausiai, bet juk ir saldainio popieriukas visada gražus būna ne veltui. Galbūt tai, kas slypi viduje, ir yra skanu, bet ar sveika? Tai principai, kurių tėvai moko vaikus, tačiau lygiai kaip tie vaikai apie pirštą prieš rinkimus yra apsukami saldžių pažadų. Jeigu jaučiate, kad politikai jus eilinį sykį išdūrė (turint omenyje Uspaskicho pažadą apie 1500 MMA iki 2013 m. pabaigos, jei tuo dar netikite, įsitikinsite vos po metų, tik būkit tokie geri ir nepamirškite patikrinti), tai žinokite, kad taip nutiko dėl vienos vienintelės priežasties – jūs patys jiems leidote. Dar vaizdžiau kalbant, jei jaučiatės „patvarkytas“, tai paklauskit savęs, kodėl prieš tai nusimovėte kelnes ir atkišote pliką užpakalį. Gal tai padės kažką suprasti. Juk niekada nežinai, kada sušuksi „Eureka“. Vieni, kaip kad Niutonas, tai patiria ant galvos nukritus obuoliui, o kitiems prireikia šiek tiek mazochistiškesnių patirčių.

Be to galimybė įtakoti rinkimų eigą populizmo ar perkamų balsų pagalba kelia grėsmę tiek Lietuvos interesams, tiek čia dar pakankamai negiliai šaknis įleidusiems demokratijos pagrindams. Niekas taip nesaugo valstybės nuo jai žalingų sprendimų, kaip sąmoninga, išsilavinusi ir pilietiškai aktyvi visuomenė. Džiugu matyti, kad tokios populiacijos dalis tampa vis gausesnė didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau kaip tuo užkrėsti ir provinciją lieka neatsakytas klausimas. Turbūt tik švietimu ir kantrybe.

Apibendrinant galiu konstatuoti tik tiek, kad nepaisant antrojo Seimo rinkimų turo baigties, net jei Tėvynės sąjunga ir bus daugiausiai mandatų laimėjusi partija, to nepakaks valdžiai išlaikyti ir liksime prisivirę košės. Belieka palinkėti, kad ta košė ją srebiant ateinančius ketverius metus pernelyg neapkarstų, ir tikėtis, kad su laiku mes subręsime kaip visuomenė ir pasitaisysime.

Padėkime jiems padėti mums. Balsuokime atsakingai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt