Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 02 15

Tikroji „Oskarų“ dalinimo politika: laimi tie, kurie investuoja?

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo - juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas - toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.
/ Įkrauk reporterio nuotrauka
Temos: 1 Politika

Kiekvienų metų vasarį kino pramonės pasaulio veikėjai pradeda vaikščioti tarsi su prilipdyta tiksiančia bomba. Ir visai ne be reikalo - juk artėja viena didžiausių jų karjeros švenčių Amerikos Akademijos Judančiojo Meno ir Mokslo apdovanojimai, kurie daugumai geriau žinomi kaip Oskarai. Trumpam nuklystant į lankas - toks pavadinimas žymiosiom apdovanojimų statulėlėm ir pačių apdovanojimų ceremonijai, manoma, buvo duotas, kai 1932 metais aktorė Margaret Herrick, pirmą kartą išvydusi statulėlę, pasakė: „Ji atrodo, kaip mano dėdė Oskaras“.

Garsiosios ir skandalingusios Akademijos apdovanojimai ir darbai prasidėjo nuo 1929 metų, Los Andžele, Hollywood Roosevelt viešbutyje. Per tuos metus buvo nutikę daugybę šunybių ir klaidų, keista ne viena vieta ir būstinė, braukomos ir iš naujo kuriamos taisyklės bei nominacijos. Nieko keisto - bėgant metams Akademija iš viso turėjo net 31 prezidentą. Ją pačią įsteigė 36 žmonės iš įvairių sričių: aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, advokatai ir t.t.

Šiandieną Akademiją sudaro daugiau nei 6,000 narių, kurie yra tikri profesionalai savo sferose. Dizaineriai vertina filme dizainerių darbą, režisieriai vertina režisierių, aktoriai - aktorių, garso ar kitų efektų montažo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kam patys paskyrė gyvenimą. Yra tik viena nominacija, kur nariai balsuoja visi - metų filmas. Savo ruožtu filmo kūrėjai siunčia savo darbus, scenarijus ir visą detaliausią informaciją į Akademiją melsdami malonės, kad bus nominuoti bent vienai nominacijai.

Stipresnio biuždeto filmai išleidžia milijonus agitacinei kampanijai. Patys pagalvokite, kiek pastangų reikia įdėti, kad įtikintų daugiau nei pusė visų akademijos narių. Jie ne tik nusiunčia filmą akademijos nariams, bet ir siūlo įvairius sandorius (kas iš esmės yra nelegalu), kviečia derėtis, sukuria geresnes sąlygas įvertinti kūrinį. Galbūt todėl iš tūkstančių filmų visi tie nariai taip dažnai be didžiulių ginčų išrenka nominantus. Aktorė Meryl Streep, suvaidinusi legendinę politinę anglų personą ministrę pirmininkę Margaret Thatche šių metų „Geležinė Ledi“ filme (angl. Iron Lady), prieš tai buvo nominuota Oskarui daugiau nei bet kuri kita aktorė - 16 kartų! Kritikai pritaria, jog šiais metais už puikų vaidmenį ji galiausiai laimės Oskaro apdovanojimą. Ir nereikia įžvelgti jokios korupcijos. Tačiau nors aktorės vaidyba atsižavėti neįmanoma, niekas negali nuginčyti, jog jos prodiuseriai sukuria aktoriai vieną brangiausių reklaminių kampanijų Akademijos nariams. „Kad ir kiek naujų aktorių atrandame, jie vis tiek nominuoja Meryl Streep“, - per 2010 metų Oskarus juokavo vienas iš renginio vedėjų Steve Martin.

Per visus tuos metus Oskarų organizatoriai ir kūrėjai daug ko pasimokė. Pasaulis ėmė keistis, žmonės išalko nuo įprastų transliacijų, jie panoro pamatyti ir pajusti daugiau. Ką jau kalbėti apie konkurentus, kitus didžiulius taip amerikičių mėgstamus šou ir koncertus, naudojančius moderniausią įrangą? Visiems aišku, kad Oskarai negali tapti įprastu apdovanojimų vakaru. Reikia išlaikyti įvaizdį. Ta proga Akademija apdovanojimams keliasi į didžiausias Los Andželo sales, sukuria stulbinamą scenininį įvaizdį, išleisdama tam milijonus. Visai neseniai pajutusi žiūrovų nuosmukį ir reitingą Akademija praplėtė nominacijas: pridėjo geriausio animacinio filmo nominaciją, o geriausiame filme dabar gali būti net 9 nominantai (visose kitose - po penkis, kaip ir buvo joje pačioje). Akademija nusamdo gerai žinomus aktorius ar veidus ir patiki jiems vesti renginį, kuria konkursus, o pasivijusi socialinių tinklų bangą nepraleido progos reklamuotis per Facebook ar Twitter.

Atrodo, kaip ir viskas gerai su tais Oskarais. Progresyvumas matyti, įtaka, be abejonės, taip pat. Sakysite, tegul vyksta tie Oskarai - menininkų niekas niekada nesupras. Niekas ir nekibtų, jei menas liktų menu. Tarp visų savo pastatų, kur dirba ir triūsia Akademijos nariai, viešbučių ir muziejų, įsiterpė į politikos tvaikas. Pats stebiu Oskarus ir analizuoju juos daugiau nei šešerius metus. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad beveik kiekvienais metais nominantus lydi Akademijos išrasta XXIa. tendencija: filmas apie politiką ar jos veikėją, filmas susijęs su sportu (dažniausiai tai būna boksas arba beisbolas, kas ir vėl pasitvirtino šiais metais su geriausiam filmui nominuotu kūriniu Moneyball, liet. „Žmogus Pakeitęs Viską“ ), įprasto gyvenimo drama (santykiai, šeima - dažnai tai būna arba knygos ekranizacija arba tikrais faktais paremta istorija, nukelianti mus į praeitį). Daugiau nei trisdešimt metų Oskarai nekreipia dėmesio (veikiausiai, net nepažiūrėję nariai iškart išmeta šiūškliadėžėn) į visus siaubo filmus. Fantastikos filmus jie palieka efektų kūrėjams, nebent po visų grožybių slypi garsus režisieriaus vardas arba ypatingai stipri mintis.

Išlikdami konservatyvūs ir net nebandydami apdovanoti ar girti filmų, kurie yra populiarūs tarp jaunų merginų ar apskritai paauglių, Akademija sukūrė griežtos, bet ir nuspėjamos filmų teismo salės įvaizdį. Tačiau reikia prisiminti, kad Akademiją sudaro daugiausia JAV piliečiai, kurie yra didūs patriotai. Retai kada filmas, smerkiantis jų šalį, laimi auksinę statulėlę. Dar rečiau nominuojamas filmas apie JAV prezidentus, parodantis juos iš blogosios pusės. O niekas ir nelabai stengiasi tokių filmų kurti. Amerikoje, vienoje laisviausių šalių pasaulyje, jis būtų kaip mat uždraustas rodyti. Tačiau JAV visuomet mėgsta pirštais pabaksnoti į Europą, Aziją, P. Ameriką ar Afriką, todėl kuria filmus apie mūsų problemas. Uždėdama tamsių spalvų efektą sukuria purvinų ir sugriuvusių gatvių iliuziją, tarsi Europa dabar atrodo kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo. JAV politikai nenori, kad jų gyventojai paliktų šalį. Jie su malonumu išvarys ten prisiveisusius kitataučius, bet amerikiečius - tvirtai laikys, nes tik jų širdyse stipriausiai dega patriotiškumas JAV valstybei, kuris kažkada labai pravers. Būtent dėl tos pačios priežasties dauguma amerikiečių nieko nenutuokia apie Europą: vieni mano, jog tai šalis, kiti - nežino, kur ji yra. Valstybė pagrindinio mokslo įstaigose tiesiog nesuteikia galimybių vaikams ir jaunuoliams mokintis apie mūsų kraštus. Jiems tai nei paranku, nei naudinga.

Po 2001 - ųjų Niujorke įvykusios dviejų prekybos centrų tragedijos Oskarai gauna įsakymus nominuoti filmus apie tai. Tai žinoma nėra oficialu, o ir niekada nebus. Juk Akademija - nepriklausoma įstaiga, tad išdavusi tokius dalykus nužemintų ir savo ir visos šalies įvaizdį bei populiarumą. Tačiau ganduose nemažai slypi ir tiesos. O faktai bei rodikliai patys kalba už save. Net ir šiais metais geriausiam filmui nominuotas kūrinys apie šią tragediją - „Nepaprastai Garsiai ir Neįtikėtinai Arti“ (angl. Extremely Loud and Incredibly Close). Periodiški įsakymai iš valstybės. Tam, kad tautiečiai nepamirštų, kas buvo nutikę.

Dažnai girdime žmones sakant: „Nesuprantu, kodėl tas filmas laimėjo. Žiūrėjau - visiška nesąmonė, nei minties, nei vaidybos“. Taip nėra todėl, kad jūs visuomet esate prasto kino mėgėjas, ar nesuprantate šios meno srities apskritai. Iki 2000 - ųjų Akademija pamiršdavo geriausius ir apdovanodavo tuos, kurie geriau pasiruošdavo reklaminei kampanijai: kitaip tariant, turi daugiau pinigų. Žmonėms nirštant ir reitingams smunkant pamažu situacija ėmė taisytis. Panaši situacija su 2008 -ųjų filmu Lušnynų Milijonierius, kuris tąsyk susižėrė net 8 Oskaro statulėles. Ir teisingai, filmas labai puikiai parodė Indijos gyvenimą, buvo vertas tokių laurų. Kaip žinia, pagrindiniai aktoriai buvo irgi indai. Režisierius juos nufilmavo, kelis mėnesius davė prašmatnaus gyvenimo, vaikai pamatė, ką reiškia Amerika ir prabangiausi pasaulio apdovanojimai, o pasibaigus reklaminei kampanijai vėl buvo nusiųsti į Indiją. Panaudoti ir išmesti. Teko skaityti keletą straipsnių ir žiūrėti reportažų, kur buvo sakoma, jog šie buvo apgauti ir net pinigų normaliai neužsidirbo. Po šio filmo pagrindiniai aktoriai dar bandė nusifilmuoti, tačiau apie juos daugiau nieko nebegirdėti.

Holivudas išlieka Holivudu. Verslo, greičio ir sumanumo lizdas. Žmonėms tenai ne menas rūpi, o pinigai ir pelnas. Kuo daugiau apdovanojimų iš Oskarų, tuo tu lengviau kitą filmą pastatysi. O jei esi aktorius - gausi didesni honorarą. Apie tave daug rašys ir net nespėsi apsižvalgyti, kaip peršokai net kelis karjeros laiptelius vos per vieną naktį. Tačiau iki pačių Oskarų visuomet driekiasi ilgas, mums nežinomas kelias, kuris kupinas ir korupcijos, ir politikos, ir konkurencijai būdingo žiaurumo.

ŠALTINIS: arnoldo.blogas.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius