Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valstybės ištakos. Pirmieji kartografiniai duomenys

Sarmatija
Sarmatija
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmasis Baltijos pajūrį savo žemėlapiuose dar II a. pavaizdavo K.Ptolemėjas, kuris rėmėsi kitų graikų mokslininkų – Eratosteno, Hiparcho, Poseidonijo, Marino Tyriečio darbais....

Pirmasis Baltijos pajūrį savo žemėlapiuose dar II a. pavaizdavo K.Ptolemėjas, kuris rėmėsi kitų graikų mokslininkų – Eratosteno, Hiparcho, Poseidonijo, Marino Tyriečio darbais. Jo viso gyvenimo darbas – “Geografija“ iki 16 amžiaus buvo laikomas svarbiausiu Europoje kartografijos šaltiniu.

Paties K.Ptolemėjaus braižyti žemėlapiai neišliko, tačiau išliko labai detalūs jų aprašymai, todėl rekonstruoti senovės žemėlapius nebuvo sunku. Jau 1540 m. K.Ptolemėjaus „Geografiją“ lotynų kalba išleido S.Munsteris. Svarbiausias lietuvių istorijai žemėlapis – Tabula Europae VIII.

Kitą vertus, geografinės vietovių koordinatės nurodomos dar Herodoto „Skitijoje“.

Vienas žymiausių tarybinių archeologų akademikas B.Rybakovas kruopščiai ištyręs Herodoto darbą įrodė, kad senovės graikai nors ir pasitelkdami primityvias technologijas preciziškai tiksliai išmatuodavo atstumus, pakankamai tiksliai nurodydavo ir geografines vietovių koordinates.

Jūrose atstumai buvo matuojami „kabotažu“ – pagal jūros kranto liniją, kaip tuo metu plaukdavo laivai, o sausumoje – kelio dienomis. Žinoma, matuojant tokiu būdu, išvengti matavimo paklaidų nepavykdavo, tačiau praktiniam naudojimui surinkti duomenys buvo pakankami.

Būtent senovės technologijų „primityvumas“ sukelia mokslo visuomenėje daug akademinių ginčų. Neretai iškeliamos skirtingos – dažnai viena kitai prieštaraujančios – hipotezės. Dalies tokių hipotezių moksliškumas (nepriklausomai nuo autorystės) ginčytinas.

Šis mano straipsnis remiamas tik viešai paskelbtu K.Ptolemėjaus „Geografijos“ vertimu ir moksliškai pagrįstomis tezėmis, aiškiomis nuorodomis į egzistuojančias archeologines kultūras – visų pirma, rusų archeologo B.Rybakovo darbu.

Iš K.Ptolemėjaus darbe nurodytų Karpatų kalnų pradžios vedamos venedų kalnų koordinatės – tuo būdu nustatoma vakarinė mus dominančio geografinio regiono riba. Rytinės koordinatės imamos iš B.Rybakovo mokslinės analizės.
Pietinės vietovių koordinatės imamos žemėlapio pagrindu – čia Herodoto „Skitija“ ribojasi su Juodąja jūra ir antikine Meotida – dabartine Azovo jūra. Šiaurės šalys senovės graikų „išskaičiuojamos“ empyriškai, pagal „kelionės dienomis“ išmatuotus atstumus.

Puikus šiaurinių koordinačių atskaitos taškas – Dono upės ištakos prie Tulos.

K.Ptolemėjaus pateiktas europinės Sarmatijos aprašymas skamba maždaug taip (čia pateikti tik sulietuvinti vietovardžių pavadinimai, priežastis bus paaiškinta žemiau):

„Europinė Sarmatija Šiaurėje ribojasi su Sarmatų jūra, susiliejančia su venedų įlanka ir nežinomos žemės dalimi, kurios aprašymas toks: Kruonio upės ištakos 50*00, 56º00, Revuonos upės ištakos 53*00, 57º00, Tarandės upės ištakos 56*00, 58º30, Desnos upės ištakos 58*30, 59º30; ištyrinėtos jūros kranto linijos pabaiga lygiagreti Tulai, kurios koordinatės 62*00, 63º00; Sarmatija užsibaigia piečiau Dono ištakų, kurių koordinatės 64*00, 63º00;
Vakaruose Sarmatija ribojama Vyslos upės ir ta Germanijos dalimi, kuri prisišliejusi prie Sarmatų kalnų, bet jų neapima, o pietuose – Jazygų Metanastų už Sarmatų kalnų pietinio šlaito iki Karpatų kalnų pradžios, ties koordinatėmis 46*00, 48º30, ir sekančios Dakijos dalies, kuri ištįsusi pagal Boristeno upę ir Juodosios jūros pakrantę, šalia Karkinito upės; čia turime tokias koordinates: Boristeno (pastaba: dešinysis Dnepro intakas) upės ištakos 57*30, 48º30, Gipanės (pastaba: dab. Pietų Būgas) upės ištakos 58*00, 48º30, Gekatos giria [...];

Sarmatiją kerta kalnynai, kurių pavadinimai tokie: Peukos kalnai 51*00, 51º00, Amadokų kalnai 55*00, 51º00, Budinų kalnai 58*00, 55º00, Alanų kalnai 62*30, 55º00, Karpatų kalnai – kaip juos vadiname – 46*00, 48º30, Venedų kalnai 47*30, 55º00, Ripėjų kalnai 63*00, 57º30.“

Suvedę K.Ptolemėjaus nurodytus duomenis į šiuolaikinį žemėlapį, gauname vaizdą, kuris nė kiek neprieštarauja mūsų žinioms, bet jas papildo – su viena išlyga, kad šaltiniuose nurodomas upių žiotis turime tapatinti su tų upių ištakomis (klaida galėjo įsivelti dėl netikslaus vertimo).

Tuo būdu matome, kad Kruonio upė – tai Narevo intakas, - šalia gyvenvietė – Krynica (krynica rytų slavų kalbose reiškia šaltinį, šulinį, ištakas). Būtina pažymėti, kad šiose apylikėse – kiek žemiau Naugarduko – kartografinėje tradicijoje įprasta vaizduoti Kruonio ežerą.

Kruonio ežerą mes aiškiai matome net XVI a. viduryje parengtame G.Gastaldžio žemėlapyje – šis vaizduoja Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Šalia Kruonio vaizduojamas Sarmatijos ežeras – taigi, turime pagrindo manyti, kad abu šitie ežerai imant kartu atitinka mūsų žinomą Pripetės pelkę.

Tiesa, Gorynės upę matome ir dešiniajame Pripetės krante, ten kur remiantis B.Rybakovu lokalizuojami neurai.
...
Pažymėtina, kad antikinėje tradicijoje žinoma vyriausioji dievybė, titanas – Kronas. Vėlesni šaltiniai ne kartą pažymi, kad genčių pavadinimai kilę iš „dievų“, todėl Kruonio ir Gorynės upių apylinkėse normalu būtų dairytis ryškaus kurėnų genties palikimo.
Kad tokia gentis egzistavo bent jau 300 m. pr.m.e., galime spręsti iš to, kad Aristotelio mokinys Dikearchas savo darbe Baltijos jūrą pavadina „Mare Concretum, Pigrum v. Cronium“. Galbūt tai paaiškintų, kodėl visos Sarmatijos žemių aprašymą K.Ptolemėjas pradeda Kruonio upės koordinatėmis. Mitologinio „Krono“ gentį, matyt, turime sieti su K.Ptolomėjaus aprašomais „cariones“, kurie lokalizuojami tarp alanų ir amaksobijų.
Kita pastaba leistų mums teigti, kad Herodoto minimi neurai pas budinus bėgo būtent kurėnų puolami: rusų tautosakoje gausu pasakų – apie Slibiną Gorynyčių (Змей Горыныч). Tai – skraidanti gyvatė, turinti kelias galvas. Vieną galvą nukirtus jos vietoje išauga dvi. Šis padaras paprastai vaizduojamas žalias, dvikojis, trigalvis. Pasakose jį nugali Dobrynia Nikitičius.
Graikų mitologijoje, pradedant VI a. pr.m.e., dėl orfenikų – mitologinio Orfėjaus pasekėjų – palikimo, Chronas – atitinka pirmapradį dievą – tai Laikas, atsiradęs iš tikro Chaoso.
Chronas, - kaip ir Slibinas Gorynyčius, - vaizduojamas turintis gyvatės kūną ir tris galvas.
Pasak orfenikų, iš Chrono padėto „kiaušinio“ gimė pirmasis visatos valdovas – Fanas, vėliau savo skeptrą atidavęs Nikitei (Nakčiai) iš kurios kilo visi kiti dievai. Nikitė valdžią perdavė Uranui, kurį motinai paprašius kastravo jų sūnus Kronas. Iš Krono gimė Dzeusas.
   
Romėnai nuo Dzeuso pabėgusį „žemdirbystės“ dievą Kroną vadina Saturnu.

...
K.Ptolomėjaus nurodomą „Rubonio“ upę turėtume sieti su Nemuno intaku Revuona – tas dalykas akivaizdus nagrinėjant parengtą žemėlapį. Jeigu Narevo upe ir Priegliumi, kirtę didįjį Lenkijos ežeryną, galime išplaukti į Baltijos jūrą pirmuoju keliu, tai Nemunu galime išvesti antrąjį kelią.

Pagal Gaštaldžio žemėlapį, ir Nemuno upė taip pat išteka iš Kruonio ežero (Pripetės pelkių), tačiau iš K.Ptolemėjaus nurodomų koordinačių galime numanyti, kad šis kartografas kalba apie Vidurio Lietuvą, Prienų apylinkes, kur iš tiesų Revuona ir teka.

Piečiau Revuonos K.Ptolomėjas nurodo venedus, po jais galindus, sudinus ir stavanus iki alanų – matyt, kalbama apie Alanų kalnus ir skitus-alanus (iranėnus), kurie gyvena „šalies gilumoje“.

Po sudinais ir stavanais dar gyvena igilionai, kaistobokai ir transmontanai iki Peukos kalnų. Jeigu pirmieji gyvena tarp Kruonio ir Revuonos, tai antrieji – tarp Būgo ir Peukos.

Peuka – tai iškreiptas Būgo pavadinimas.

Čia turėtume atkreipti dėmesį į šaltinyje nurodomus „caestoboci“. Iš kalbininkų darbų jau žinome, kad baltiškųjų genčių pavadinimai sietini su egzistuojančiais hidronimais, todėl turime pagrindą minimą gentį susieti su Būgo upe.
Išeitų, kad matome sudurtinį pavadinimą: caesto + boci. Pirmąją gentį matyt turėtume sieti su K.Tacito nurodomais „Aestorum gentes“, antrąją – su bojais, bohemais.

Kadangi, Latvijos pajūryje žinome Vanemaa, t.y. vanų žemę, tai galime išskaidyti ir „stavani“: **sta + vani. Pirmasis dėmuo žymi sutrumpėjusį „caesto“ (aest-, *est-, **st-), antrasis – finus. 

Trečiasis K.Ptolemėjaus nurodomas vandens kelias į Baltijos jūrą – „Turuntus“ – upė Tarandė, Neries intakas. Nurodomos koordinatės leidžia šios upės ieškoti Vilniaus apylinkėse, kur ją ir matome.

Ketvirtasis ir paskutinis K.Ptolemėjaus nurodomas kelias – Dauguvos upė. Upė „Hesinus“ tapatintina su Dysnos upe, kurios ištakos – Dysnų ežeras, Šiaurės Rytų Lietuvoje. Su Dauguva Dysnos upė susilieja ties šiandieniniu Polocku.
Būtent Dysnos aukštupyje gyvena K.Ptolemėjaus nurodomi Saliai.

Kalbant bendrai, K.Ptolemėjaus pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs ir padeda susidaryti aiškų vaizdą apie to meto Vidurio Europą. Sužymėję svarbiausius kartografo norodomus atskaitos taškus, nesunkiai lokalizuojame ir aprašyme minimas gentis.

Dėl paprastumo, K.Ptolemėjaus aprašymą papildysiu savo komentarais, kurie ir padės susidaryti bendrą vaizdą. Visi netikslumai kartografo tekste įmanomi tik dėl to, kad pats autorius galėjo naudotis skirtingų mokslininkų užrašytais duomenimis, vieno konkretaus žinių šaltinio nebuvo.
Taigi.

   „Sarmatijoje gyvena šios skaitlingos gentys: venedai – išilgai visos Venedų įlankos, virš Dakijos – peukinai ir basternai, prie Meotidos (pastaba: Azovo jūros) krantų gyvena jazygai ir roksalanai, už jų šalies vidury – gamaksobijai ir skitai-alanai.

Ne tokios skaitlingos gentys: prie Vyslos upės žemiau venedų – gitonai (pastaba: Oderio vidurupyje), po to – finai, toliau – sulonai, žemiau jų – prungundionai, toliau – avarinai, šie prie Vyslos ištakų, po jais – ombronai, dar toliau – anartopraktai, tada – burgionai, toliau – arsietai, tada – sabokai (palyginimui: pavardė – Šapoka), toliau – piengitai ir biesai, šie jau prie pat Karpatų kalnų.

Į Rytus nuo išvardintų genčių gyvena: žemiau venedų – galindai, sudinai ir stavanai iki alanų, žemiau – igilionai, kaistobokai ir transmontanai iki pat Peukos kalnų.

Okeano pakrašty, išilgai venedų įlankos (pastaba: už venedų), gyvena veletai (pastaba: Helos iškyšulys, Gdansko įlanka), aukščiau gyvena osijai (pastaba: K.Tacito nurodomi Aestorum gentes), už jų – toliausiai į Šiaurę gyvena karbonai, žemiau jų (pastaba: pagal Dauguvos tėkmę) Rytuose kareotai (pastaba: šiais laikais juos vadiname kroatais) ir salai; žemiau už juos gyvena gelonai, gippopodai (palyginimui: ugrofinų gentis – vodė) ir melanchlenai (pastaba: visos trys gentys kairiajame Dnepro upės krante, ten kur jas pagal Herodoto pasakojimą ir archeologines kultūras lokalizuoja B.Rybakovas), šalia gyvena agatirsai (pastaba: Okos baseino upė Tarsa – Issos intakas, Mokšos pabaseinis – šioje vietoje Herodotas nurodo „fizagetus“), tada aorsai (pastaba: Dnepro intakas Orša, miestas – Orša) ir pagiritai (pastaba: Okos intakas Ugra), žemiau jų savarai (pastaba: Severų Donetsas) ir boruskai (pastaba: Vorskla) iki pat Ripėjų kalnų (pastaba: Maskvos aukštuma); toliau gyvena akibai ir naskai (pastaba: hidronimai Noska (Moska) ir Akova), žemiau jų vibijonai (pastaba: Okos intakas Upa) ir idrai (palyginimui: Sibiro hidronimai – Idra, Idrica); po vibijonais – iki pat alanų – strunai (palyginimui: suomių ežeras – Struna-Lampi), o tarp alanų ir gamaksobijų  – karionai (pastaba: Černygovas) ir sargatijai (pastaba: Severo Donetsą Herodotas vadina – Sirgis, o K.Ptolemėjas – Tanaitu); prie Dono upės posukio gyvena opolonai (pastaba: istoriniais laikais ši gentis lokalizuojama jau Vyslos aukštupyje) ir tanaitai (matyt, danagetai), už jų – osilai iki roksolanų; tarp gamaksobijų (pastabos: Dono upės intakas – Aksajus, sindų vardas – Akšobija) ir roksalanų gyvena revkanalai ir eksobigitai (matyt, akšobigetai); daug toliau (pastaba: prie Peukos kalnų) tarp peukinų (palyginimui: Pauža, Božena) ir bastarnų gyvena karpionai (palyginimui: Karpatų kalnai), aukščiau jų gyvena gevinai (pastaba: Kijevas), toliau – bodinai (matyt, bogdanai); tarp bastarnų ir roksalanų gyvena hunai, o šalia bendravardžių kalnų gyvena amadokai (palyginimui: ugrofinų gentis – jamė) ir navarai (pastaba: Herodoto įvardinami neurai, kurie nuo gyvačių antplūdžio pabėgo pas budinus); prie Bikos ežero (pastaba: Būgo pelkės) gyvena torekadai, palei „Achilo Taką“ – tauroskitai; žemiau bastarnų, prie Dakijos, gyvena tagrai, o dar žemiau – tyragetai (pastaba: Tyras – tai Dniestro upė).“


Pilną K.Ptolemėjaus teksto vertimą galima susirasti ir čia:
http://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Gazetteer/Periods/Roman/_Texts/Ptolemy/3/5*.html
arba čia:
http://kazantip.zzx.su/biblio/1513.htm

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt