Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vitalijus Balkus. Atverkime kelią individualiai energetikai

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Energetikos tema pastaruoju metu Lietuvoje tapo viena pagrindinių viešoje erdvėje aptarinėjamų temų. Nieko nuostabaus žinant, kad ant kortos pastatytas milijardų vertės ...

Energetikos tema pastaruoju metu Lietuvoje tapo viena pagrindinių viešoje erdvėje aptarinėjamų temų. Nieko nuostabaus žinant, kad ant kortos pastatytas milijardų vertės  branduolinės pabaisos likimas. Tačiau šiandien kalbėsiu ne apie centralizuotą elektros šaltinį, o apie labai žemišką ir artimą mums dalyką, kurį pavadinčiau individualiąja energetika. Prisipažinsiu, ilgai laukiau, kol kas nors iškels į viešumą šį klausimą, bet, kaip matau, milžiniškos apimties energetinių projektų fone mūsų energetikams ši tema matyt atrodo pernelyg menka, todėl šią spragą teks užpildyti man.

Pradėkime nuo to, kad galimybė namų ūkiams patiems apsirūpinti elektra atsirado ne vakar ir net ne užvakar. Mažųjų vėjo jėgainių istorija prasidėjo XX a. pradžioje, o amžiaus viduryje tokios jėgainės tapo įprasta kraštovaizdžio dalimi atokiose, centralizuotai neelektrifikuotose JAV teritorijose. Mažai kas žino, tačiau mažoji energetika buvo pradėta plėtoti ir nafta bei dujomis turtingoje Tarybų Sąjungoje. 1950-1955 m. šioje šalyje kasmet buvo pagaminama po 9 tūkst. serijinių 30 kW vėjo jėgainių. Tiesa, būtent pigi nafta vėliau ilgiems metams sustabdė vėjo ir kitos alternatyviosios energetikos plėtrą. Taigi, individualioji, t.y. paties jėgainės savininko poreikius tenkinanti energetika, plečiantis elektros tinklams dėl savaime suprantamų priežasčių kuriam laikui tapo neaktuali.

Praėjus daugiau nei pusei amžiaus mes ir vėl „atrandame“ faktą, kad modernios technologijos daugeliui buitinių vartotojų ne tik leidžia tapti visiškai nepriklausomais nuo elektros tinklų, bet ir patiems tapti elektros tiekėjais. Pirmiausia – atpigo vėjo turbinos, antra – per pastaruosius 20 metų saulės baterijos iš brangaus mokslininkų žaisliuko virto realią naudą nešančiais įrengimais, trečia – buvo sukurtos naujos akumuliatorių technologijos, leidžiančios autonominėms sistemoms veikti kelias paras ir daug kartų (iki 2000 ciklų) įkrauti akumuliatorius. Ketvirta – iš naujo atrandamos dujų turbinos, naudojančios metaną ir kitas dujas, atsirandančias pūvant organinėms atliekoms arba deginant kietąjį kurą. Taigi, šiandien galime džiaugtis techninių galimybių gausa ir jų tobulumu. Bet iškyla paprastas klausimas – kodėl mes vis dar nepasistūmėjome į priekį?

Kad į tai atsakytume, panagrinėkime, iš ko sudaryta mažoji vėjo jėgainė. Ją sudaro 3 pagrindiniai komponentai: generatorius, kuris ir gamina elektrą, akumuliacinės talpos, kuriose kaupiama pagaminta elektra, ir keitiklis (inverteris), keičiantis 12, 24 ar 48 V įtampą į mums reikalingą 220 V. Kiekvieno šių komponentų kaina apytiksliai siekia apie trečdalį visos sistemos kainos. Taigi, jei 1 kW instaliuotos galios 3-5 kW vėjo jėgainei kainuoja 7 tūkst. litų, tai bent 2000 litų iš jų sudarys akumuliatorių kaina. Tai nemenka dalis.

Būtų logiška, jei sugalvotume būdą, kaip atsisakyti akumuliatorių ir sumažinti kainą, taip išplėsdami potencialių individualiosios energetikos vartotojų ratą. Atsakymas guli pačiame paviršiuje – leiskime laisvai parduoti elektrą, gaminamą visų tipų ir visų galių generuojančiuose pajėgumuose. Taip jau yra padaryta Danijoje, iš dalies – Vokietijoje ir Norvegijoje. Beje, Vokietijoje vyksta įdomus eksperimentas. „SchwarmStrom“ projekto esmė – vartotojams įrengti daugiau kaip 100 tūkst. mažų dujų generatorių, kurių bendroji galia viršytų 2 GW, o tai prilygtų dviejų atominių reaktorių galiai. Beje, patikslinu: individualioji energetika grindžiama ne vien alternatyviais energijos šaliniais, nors pastarieji yra svarbiausi ir perspektyviausi.

Kokią naudą mažosios jėgainės savininkas gali turėti iš nuosavų generuojančių pajėgumų? Paskaičiuota, kad 3 kW vėjo jėgainės savininkas, nevykdantis jokios ūkinės veiklos ir nenaudojantis elektros šildymui (tipinis vienbučio gyvenamojo namo atvejis), įsirengęs dvipusį elektros skaitiklį, 2/3 laiko pardavinėtų elektrą į tinklus, o tik trečdalį laiko būtų priverstas pirkti trūkstamą elektrą. Pastačius 5 kW jėgainę, pirkti elektrą tektų tik 10-15 % laiko.

Mus dažnai klaidina instaliuotą galią rodantys skaičiai, todėl nesivarginame paskaičiuoti realų namų ūkio poreikį ir įvertinti naudojamas galias piko metu. Jei kiekvienas mūsų padarytų šį „namų darbą“, daug kam paaiškėtų, kad iš tinklų išprašyta 10-15 kW galia jūsų name ar sodyboje niekuomet nebuvo ir nebus panaudota.

Galima drąsiai teigti, kad trečdaliu sumažinus įrangos kainą (atsisakius akumuliatorių) ir suteikus galimybę parduoti perteklinę elektrą, per trumpą laiką pavyktų sukurti ne šimtus ir ne tūkstančius, o dešimtis tūkstančių sava elektra apsirūpinančių ir perteklių parduodančių namų ūkių. Nekalbu apie jokias lengvatas įrengimui ar specialias supirkimo kainas. Komercinių  žaliosios energijos gamintojų (nuo 30 kW generuojančių pajėgumų) pagamintos elektros supirkimo kaina ir kitos sąlygos yra ne šio straipsnio tema, tad jų nenagrinėju. Juolab kad atsiradęs naujas nekomercinių elektros gamintojų, parduodančių perteklinę elektrą, segmentas turėtų pakoreguoti ir komercinės rinkos kainas. Tačiau...

Monopolinę padėtį užimantys centralizuoti elektros tinklai yra visiškai nesuinteresuoti tūkstančių nepriklausomų gamintojų ir net nepriklausomų vartotojų atsiradimu. Maža to, pastaruoju metu pastebima tendencija, kuomet centralizuoti tinklai savo lėšomis įrengia akivaizdžiai nuostolingas elektros linijas, kurių kaštai niekuomet nebus padengti įvertinus per jas parduodamą elektros kiekį. Individualios energetikos plėtrai priešinasi ir didelių generuojančių galių manija apsėsti senojo sukirpimo energetikos sektoriaus biurokratai, vis dar niekaip nesuvokiantys, kad Lietuvos ūkyje nėra poreikio didelei nuolatinei galiai. Tuo pačiu priminsiu, kad šiandien egzistuojantis elektros „kolūkis“ apskritai praranda dešimtadalį elektros. Ir, be abejo, bet kokia decentralizacija it peilis į širdį yra tiems, kas svajoja įtraukti Lietuvą į naujosios AE avantiūrą.

Be abejo, individualioji energetika neišsprendžia apsirūpinimo elektra problemos visos šalies ūkio mastu, tad pagrindinis krūvis vis tiek tektų komerciniams elektros gamintojams, kurie, beje, irgi nebūtinai turi būti labai stambūs. Tačiau individualioji energetika pirmiausia suteikia galimybę daliai vartotojų apskritai nepriklausyti nuo išorės tinklų, o daliai net ir turėti nedidelės tiesioginės naudos.

 

 

Vitalijus Balkus
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Energetika
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt