Jau pavasaris, o dienomis vis dar sninga. Prisipažinsiu, tai mane kiek erzina. Panašiai erzina žinojimas, jog balandžio 1-ąją naudotis lietuviškąja žiniasklaida reikia itin atsargiai. Taip yra dėl, mano galva, gana žalingo žurnalistų įpročio šią dieną pateikti iš piršto laužtas istorijas. Kitaip tariant, į akis meluoti tam, kuris žiniasklaidos priemone pasitiki labiausiai, šiuo atveju – auditorijai.
Ko gero, ir su šlapiu maišu per galvą gavusiam būtų aišku, jog ir šiais metais viešosios informacijos rengėjai nesugebėjo atsispirti šiai viliojančiai pagundai: kol vieni čiulbėjo apie Lenino mauzoliejaus perkėlimą į Grūto parką, kiti pokštavo, jog Laisvės alėja Kaune nuo šiol bus pervadinta moterų garbei. Ir jokia paslaptis, jog tai tik maži trupinėliai it kokie balsvi debesėliai gelsvoje lietuviškosios žiniasklaidos padangėje.
Dėl viso pikto reikėtų paminėti, jog nesu aš koks baltakaklis kunigėlis ar aštuoniasdešimtmetė Raseinių rajono davatka, savo nagais ir kriukiu kovojanti, kad tik nebūtų pažeidinėjamas krikščioniškasis dekalogas. Perfrazuodamas Jos Ekscelencijos ištartą frazę, galiu Jus nuraminti: ,,Religija čia ne prie ko“. Ne prie ko ir tai, jog, kaip pasakytų tūlas lietuvis, jei nepatinka, visuomet galima nežiūrėti, neklausyti ir neskaityti. Dėja, galvos kišimas į kibirą ir apsimetinėjimas, jog nieko nevyksta – ne išeitis.
Taip, suprantu, jog tądien meluoti buvo galima visiems – ne veltui gi Tarptautinė melagių diena. Tačiau ar žiniasklaidos priemonėms nederėtų balandžio 1-osios pokštų pasilaikyti sau už savo redakcijų durų? Priežasčių, kodėl tai būtų teisingiausia, toli ir ieškoti nereikia. Jau vien žurnalistų veiklą reglamentuojantis LR Visuomenės informavimo įstatymas leidžia suprasti, jog žurnalistams nederėtų klaidinti visuomenės tiesos neatitinkančia informacija. Jame teigiama, jog žurnalistas privalo ,,teikti teisingas ir tikslias žinias“. Panašiai moralizuoja Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, tačiau ,,ketvirtosios valdžios“ atstovams, panašu, tai nė motais.
Visgi nemanau, jog balandžio 1-ąją reikėtų ignoruoti žiniasklaidą. Tam, kad vartydamas spaudos puslapius ar žiūrėdamas vakaro žinias neapsigautum, pakanka vieno – sveiko proto. Laimei Lietuvoje vis dar yra tokių, kuriems jo netrūksta. Bet su protingaisiais problemos šiuo klausimu niekada ir nebuvo. Bėda su provincionaliąja visuomenės dalimi, kuri radiju ar televizija tiki labiau nei Onutė patikėjo Petriuko gražbylystėmis. O jei žiniasklaida yra tikima per daug atmestinai, tai gali išaukti problemų. Ir, ko gero, visai nemažų.
Sutinku, jog žiniasklaidos priemonės vienaip ar kitaip jaučia atsakomybę prieš savo auditoriją ir jau balandžio 2-ąją visą melagingą informaciją paneigia. Tokiu būdu bandant užtikrinti, jog niekas neliks apgautas. Tad problemos kaip ir nebelieka? Vargu. Mano įsitikinimu, šios probleminės piktžolės šaknys glūdi kur kas giliau, kažkur ties pūvančiais žurnalistinės moralės klodais. Mat žiniasklaidos priemonė, rengdama melagingas žinias, pirmiausia, kenkia ne tam, kurį bando apgauti, o būtent sau pačiai. Redakcija, kartą paskleidusi kad ir pridvėsusią antelę, kartu nusispjauna ir ant savo pačios reputacijos. O ji žiniasklaidos versle visuomet išliks pagrindine save gerbiančio žurnalisto vertybe.
Kažkodėl atrodo, jog šie metai žiniasklaidos žaidimams ne paskutinieji. Ir nieko čia nebepakeisi: visuotinės komercializacijos procesas vis dėlto daro savo. Baisoka tik dėl to, kad Tarptautinė melagių ir juokų diena ateityje netaptų Nepasitikėjimo žiniasklaida diena. O tai jau būtų kraštutinumas. Galimai baisesnis net už sniegą pavasario vidurį...
