Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bailiukės Valerijos laiškas būsimam šeimininkui

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandien aš esu Valerija. Prieš tai buvau vieniems tiesiog niekas, kitiems – parazitas, tretiems – šiukšlė. O iš tikrųjų aš – tik bailus padarėlis.

„Šiandien aš esu Valerija. Prieš tai buvau vieniems tiesiog niekas, kitiems – parazitas, tretiems – šiukšlė. O iš tikrųjų aš – tik bailus padarėlis. Man taip baisu, kad net bijau atsistoti visu ūgiu, todėl mieliau tiesiog ropoju. Stengiuosi kuo smarkiau prisiploti prie žemės. Man kažkodėl atrodo, kad taip mažiau krisiu į akis ir manęs nepastebės. Kai mane paima į rankas, susiriečiu kaip ežiukas. Vaikystėje buvau jį sutikusi ir mačiau, kaip jis tai daro. Kai prie jo priėjau, jis susirietė į kamuoliuką, apėjau jį iš visų pusių, bet snukučio taip ir nepamačiau. Tuomet pagalvojau: „tai geras, juk tai puikus būdas pasislėpti“.

Kai patekau čia, prisiminiau, kaip jis tai darė ir dabar pati jau taip darau – susiriečiu į kamuoliuką kiek tik galiu ir slepiu galvą. Nežinau, manau, kad viską darau gerai, bet man trūksta to, ką turi ežiukas – spyglių. Iš kitos pusės, kaip tada mane gydytų? Kaip gydo ežiukus? O gal jie neserga. Jeigu manęs negydytų, turbūt jau bučiau numirusi. Mirti aš taip pat bijau. Man iš tikrųjų labai patinka saulė, žolė, net lietus, kai lyja nestipriai. Tik šalčio nemėgstu. Girdėjau, kad ir kitos katės nemėgsta. O šaltis tai labai baisus dalykas. Atsimenu, kaip praeitą žiemą taip staigiai atšalo. Iš tikrųjų, tai galvojau, kad sušalsiu mirtinai. Siaubas, kaip buvo šalta. Norėjau nuo to stingdančio šalčio pasislėpti rūsyje, bet neradau nė mažiausio plyšelio. Tas labai šaltas dienas aš išgyvenau, bet labai peršalau. Jei būčiau turėjusi maisto, gal nebūčiau taip susirgusi. Maistu aš turėjau pasirūpinti pati. Gal dar nepasakiau – aš gyvenau gatvėje.

Kartais, kai pakeldavau akis, matydavau ant palangių šiltai namuose sėdinčius mano gentainius. Jie sėdėdavo tokie gražūs, sotūs, mylimi. Baltai pavydėdavau jiems. Jie turėjo namus, o tai reiškia, kad turėjo šilumą ir maistą. Jie turėjo viską. Aš neturėjau nieko...

Vieną šaltą ir snieguotą dieną pusnyje pamačiau maisto. Nors kankino baisi sloga, buvo labai sunku kvėpuoti, o kojos šalo į ledą, pagalvojau, kad reikia griebti tą maistą, nes tikrai numirsiu jei nepavalgysiu. Tik trumpam pasirodė keista, kad tas maistas atsirado staiga pusnyje ir lyg tai už grotų... Tačiau taip norėjau sulaukti vasaros, šiltos saulutės, žalios žolės. Atsargiai nutipenau prie maisto ir jau norėjau valgyti, tačiau už savęs išgirdau baisų garsą ir pamačiau grotas. Kol supratau kas vyksta, kažkas pakėlė narvą kartu su manimi, įkėlė į mašiną ir ėmė kažkur vežti. Iš tikrųjų dabar stebiuosi kaip tada nenumiriau iš baimės.

Nuo tos dienos, kai mane išvežė praėjo jau gerokai laiko. Aš vis dar narve. Žinau, kad jau vasara ir šviečia saulė ir žolė seniai žaliuoja... O aš vis dar uždaryta. Mane gydo ir kaskart girdžiu žmones, kurie mane vežioja gydyti, sakant: „Valerijai labai reikia namų. Mažylė narve labai stresuoja, traukiasi į kamuoliuką kaip ežiukas. Kad ji išgytų jai reikia namų aplinkos, žmogaus rankų šilumos. Ji tokia gerutė, taip nedrąsiai murkia kai glostai, tokia kantri, tokių gražių samaninių akyčių savininkė, jai taip reikia žmogaus... Vargšė maža bailiukė.“

Taip, aš labai bijau, gal todėl man labai sunku sveikti. Ten kur aš esu nuolat keičiasi žmonės. Jie man nieko blogo nedaro, bet aš jų nepažįstu. Tiesa, jau keletą atskiriu, nes jie ateina dažniau. Bet man vis tiek baisu. Atsistoti ant ištiestų kojyčių vis dar nedrįstu. Atsitūpiu į narvo kampą ir svajoju, kad vieną dieną ateis Tas žmogus, kuriam ir rašau šį laišką, parsineš mane į namus, o tada aš pagaliau nugalėsiu savo baimes, išsitiesiu visu ūgiu ir... vieną dieną atsisėsiu ant palangės... už lango bus šalta, o aš sėdėsiu viduje, kur šilta ir visada yra valgyti. Ir jei pamatysiu savo gentainį lauke, iš visos širdies jam palinkėsiu surasti namus – kur visuomet gera, jauku ir saugu. O kol kas aš laukiu... to, kuris ateis, paims mane ant rankų, priglaus ir parsineš į mano svajonių namus...“

Katytė Valerija maža, miela bailiukė. Jai labai reikia žmogaus, kuris padėtų mažylei atsigauti ir pasveikti. Narve Valerija stresuoja, todėl niekaip negali visiškai pasveikti. Valerijai reikia namų globos ir priežiūros. Katytė tikrai labai miela, kantriai iškenčia nemalonias gydymo procedūras, nesipriešina ir nesidrasko. Valerija buvo labai stipriai peršalusi, todėl užsitęsus stresui labai sunkiai gyja. Katytė sterilizuota. Jeigu atsiras toks žmogus, kurį sujaudino Valerijos laiškas galintis suteikti mažylei jos svajonių namus, kuriose gyvendama ji užmirštų visus savo buvusius vargus, skambinkite telefonu 865244093 arba 865354521 (Vilnius).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt