Kely. Katytė Kely. Kodėl ją taip pavadinau? Nežinau, tiesiog kai nuvažiuoju į tą kiemą, kur ji gyvena, pašerti katinėlių arba pabendrauti su juos šeriančiais Žmonėmis, mane jos žvilgsnis perveria kiaurai... Kodėl, už ką, kam, kur? Tai klausimai, į kuriuos nei aš, nei Kely atsakymų niekada nerasime. Jau ir nieškome...
Istorija jos tokia, kaip sakoma – eilinė, banali... Gimė mažas kačiukas - su didžiausiu džiaugsmu jį žmogus priėmė į savo namus. Rodės, apsupo meile, šiluma... Kačiukui paaugus žmogus nutarė keisti savo gyvenimą, o kartu ir gyvenamą vietą... Tai lėmė ir katytės Kely gyvenimo pasikeitimą, nuolatinį liūdesį, bei gyvenimo džiaugsmo praradimą.
Išmetė žmogus paaugusį kačiuką, kuris jau spėjo tapti dailia gražuole katyte, į kiemą, niekam nieko nepasakęs, neįspėjęs, nepaaiškinęs... Net nebandęs ieškoti pagalbos. O kam? Išgyvens pats, tegul peles gaudo. O jeigu ir neišgyvens, kas čia tokio? Juk tai tik katinas, bus dar ir tokių, ir kitokių...
Durys užrakintos, amžiams užkalti langai... Ir sėdinti prie namų, kur kažkada šiltai gyveno ir tikėjo meile bei šiluma, kažko vis laukianti ir tikinti katytė Kely.
Kely liko gyventi to namo kieme, nes niekur kitur nedrįsta eiti, o ir nėra kur. Dubenėlis sauso maisto, kurį ji dalijasi su dar keturiomis to kiemo katytėmis ir keliais katinėliais. Tai viskas, kas jai liko ir kuo turėtų džiaugtis... Senbuvės katės Kely skriaudžia, muša, dažnai ir neėdusi lieka.
Štai taip – kovojanti už išlikimą, iškelta nosyte uodžianti orą (tikintis užuosti pažįstamą, savo žmogaus kvapą), kažko ieškanti ir laukianti, Kely leidžia savo niūrias dienas... Katytei labai reikia namų, reikia Žmogaus, meilės, šilumos.
Priimkite, prašau, šią gražuolę į savo namus, bent laikinai, kol rasime jai pastovius namus. Maistu, kraiku ir visomis kitomis reikalingomis priemonėmis laikinus globėjus aprūpinsime. Katytė jau sterilizuota, tad nepageidaujamo prieauglio tikrai nebus.
VŠĮ „Mažoji Liza“, Erika 8-600-14377 (Vilnius).
