Išsigandęs, jaunutis, nemažo ūgio, bet mažo svorio šunelis tą 2012-05-30 d. pavakare Vilniaus Žukausko g. gyvenamųjų namų kieme atsirado tiesiog iš niekur. Dar tos dienos ryte jo ten nebuvo. Jį, labai alkaną, sukantį ratus aplink vaikų žaidimo aikštelę, per langą pastebėjusi moteris griebėsi telefono.
Po daugybės surinktų numerių-gilus atodūsis: tokių, kaip jis – daug, vietų ramioje užuovėjoje tokiems išmestiems, paklaidintiems, pabėgusiems nuo žiauraus šeimininko-nėra. Grinda vakare nebevažiuoja.Vagonėlių Giedrė taip pat sulaukė skambučio: padėkite, didelis šuo, jo bijo vaikai, mamos barasi, bobutės grūmoja. Po kelių minučių Giedrės numeris užsidegė ir mano telefono ekrane: Rasa, namas visai šalia tavo darbo, nueik pažiūrėti, vietų niekur nėra.
O pas mus yra-ne. Ką darysim-nežinom, einu.Vaikų žaidimų aikštelėje smėlio dėžėje kapstėsi keli vaikai, kiti, didesni žaidė kamuoliu, ant suoliuko šnekučiavosi mamos. Akimis ieškojau jiems visiems pavojų keliančio objekto, ir netrukus iš už namo kampo išlindo ugninės spalvos, šilkiniu kailiuku aptempti, aukštai ant laibų kojų pakelti šonkauliai. Į mane įsmigo didelės, liūdesio pilnos akys, klausiančios: ką rankoje turi: lazdą ar maisto. Ištiesiau ant delno savo pietų likučius.
Ateik, nebijok, aš noriu tau padėti, kalbėjau akių kalba, bet anos -liūdnos ir didelės, manimi netikėjo. Padėjau kąsnius ant žolės, atsitraukiau. Po kelių minučių mano kuklių vaišių neliko nė kvapo, o jas prarijęs dičkis liūdnai sliūkino nuo manęs, retkarčiais atsisukdamas pažiūrėti, ar aš dar stoviu. Ėjau kantriai paskui jį, bijodama pamesti tuos įdubusius šonus iš akių. Taip vienas paskui kitą mes apsukome kelis ratus apie žaidimų aikštelę, aplink namus, medžius.
Vagonėlių kablukas jau važiavo pas mus, o aš dar nežinojau, ar pavyks man pelnyti tą, matyt dar neseniai prarastą, pasitikėjimą žmogumi. Jau buvau beprarandanti viltį, atsitūpiau. Sustojo ir mano persekiojamasis, pakreipė galvą, pritūpė ir taip, kaip daro tik labai užguiti šunys, nuolankiai, vos ne pažemiui pradėjo artėti prie manęs. Atrodo pasiryžo patikėti, kad ne blogo linkėdama čia atėjau. Kai atstumas tarp mūsų jau buvo ranka įveikiamas, paglosčiau jo šilkinį, švelnutį kailį: prisiglausk, aš tavęs čia nepaliksiu, palaukim Vaido kartu, jis jau greit atvažiuos. Ilgas, liūdnas snukutis ilsėjosi man ant kojos, akys prisimerkė nuo malonaus seniai pamiršto, o gal niekada ir nepatirto jausmo: man kutena paausį, su manimi kalba, aš reikalingas.
Ramus, nebebijantis, saugus jis gulėjo prie mano kojų, o aš išseginėjau iš jo lieso kūnelio mažas ir jau dideles erkes. Kai mojuodama bėgau paskui vagonėlių mašiną, bijodama, kad Vaidas manęs nepastebės, mano naujas draugas jau bėgo ne nuo manęs, o paskui mane: nepalik manęs, man labai blogai, patikėjau tavim. Prieš įlipdamas į mašiną, būsimas vagonėlių nelegalas pasišokėjo ir ilgomis priekinėmis kojomis patapšnojo mums per pečius, po to, jau mašinoje ramiai susirangė pasiruošęs kelionei, kurios galutinį tikslą įsivaizdavo žinoma ne taip: jį vedamą į vagonėlių narvą, nedraugiškai pasitiko Džonis, aplojo, apkoliojo.
Naujokas susigūžė: kur aš, kodėl, nejau nuo šiol čia-čia mano namai.Dabar jis-Auksis, labai mielas, truputį išsigandęs, tikrojo draugo, žmogaus ieškantis patinukas. JAM KUO SKUBIAU REIKIA LAIKINOS GLOBOS AR TIKRŲJŲ NAMŲ, kad nespėtų atšalti nuo pačioje jaunystėje užgriuvusių negandų, išdavystės, pasmerkimo myriop, jo vis dar karšta, žmogų be galo mylinti širdis.Ateikit pas Auksį, jis labai bijo bendrabučio triukšmo, kaimynų lojimo, jis tikėjosi vakar ir tikisi šiandien jaukiai susiraityti prie ŠEIMININKO kojų.
Skambinkite tel. nr. 8 606 50618
