Kas buvo vakar, nenoriu prisiminti... Kas bus rytoj aš nežinau dar pats... Žinau tik viena - be Tavęs man šis gyvenimas taps nemielas ir beprasmis. Kur esi tu, Žmogau, ten ir aš noriu būti, kuo kvėpuoji tu, tuo noriu kvėpuoti ir aš. Įsileisk mane į savo namus, įsileisk mane į savo širdį, įsileisk ir daugiau niekada nebepaleisk.
Nežinau iš kur atsiradau Naujosios Vilnios turguje, nežinau, kur ir kada susižalojau kojytę, nepamenu, kas man sukandžiojo galvą ir apdraskė snukelį. Buvau bejėgis, todėl iš paskutiniųjų ėjau prie žmogaus. Tik taip galėjau paprašyti pagalbos, kurios man verkiant reikėjo. Buvau susivėlęs, kraujuojančia galva, sloguojantis, nusilpęs, tikiu, atrodžiau labai varganai. Tarp daugelio abejingų veidų buvo vienas saulės spindulėlis, kuris negalėjo manęs tokio ten palikti.
Mane sugavo - ne, net ne sugavo - tiesiog paėmė ir įkėlė į boksą, priešintis aš jėgų neturėjau, o ir visai nenorėjau. Šiltos Žmogaus rankos glostė mane, o švelnus balsas šnabždėjo: „Nebijok, Ruduk, dabar jau viskas bus gerai, viskas gerai". Viskas ir buvo gerai, kol veterinarijos klinikoje nepaaiškėjo, kad turiu FIV. Ši liga slopina mano imuninę sistemą. Taip, tokia diagnozė išgąsdino ir mane, ir mano globėjas. Jos turėjo priimti rimtą sprendimą. Tik nuo jų priklausė tolesnis mano likimas.
Žinia apie ligą manęs nepalaužė, atvirkščiai - suteikė jėgų irtis per gyvenimą, žengti į priekį ir nesigręžioti atgal. Tiek iškentęs praeityje dabar pasiduoti negalėjau. Tikiu, kad gelbėtojoms užteko tik pažiūrėti į mano akis ir sprendimas buvo aiškus - gydom. Vieno vienintelio žvilgsnio užteko, kad suprastų - gyvenimas manęs nelepino, nebuvo lengva, bet tas milžiniškas noras gyventi švietė mano akyse. Iš visų jėgų veržiausi, iš visų jėgų stengiausi parodyti kaip svarbu man judėti pirmyn. Taip norėjau, kad visais įmanomais būdais man padėtų žengti išgyvenimo pusėn.
Ieškau Žmonių, kurie yra ryžtingi. Ieškau namų, kuriuose nebūtų kitų katinėlių. Namų, kuriuose manimi sugebės pasirūpinti ne tik šiandien, bet ir rytoj. Esu labai draugiškas, mielas murkliukas, mėgstu „pakalbėti", padainuoti, pašėlioti kaip ir visi katinai. Nebijokite priimti manęs į savo namus. Vieni su mano liga tikrai neliksite. Visa reikiama informacija apie priežiūrą Jums tikrai bus suteikta.
Net ir dabar aš nepaliausiu tikėti gėriu, nors gyvenimas man ir nepagailėjo iššūkių. Gyvenimas mane vėtė ir mėtė. Bet aš jau nebegaliu būti be Žmogaus, nebemoku. Padėk man atsikratyti netekties ir vienišumo jausmo. Padėk atrasti gyvenimo pilnatvę. Šiandien tik Tau priklauso mano Pasaulis, tik tau priklauso mano Viltis. Todėl prašau Tavęs - būk su manimi. Aš taip tikiuosi, kad galėsiu ištarti: „Pagaliau radau kelią namo, kelią pas Tave. Pagaliau gyvenimas gražus. Ne šiaip gražus, jis tobulas. Fantastiškas...
Su Tikėjimu, Viltimi ir Padėka -Rudukas-
Kontaktai: 860014377, VŠĮ Mažoji Liza (Vilnius)
