Susipažinkime, aš Meškis. Esu dailus, įspūdingo dydžio ir grožio katinas. Vyriokas ir iš stuomens, ir iš liemens. Mano istorija prasideda taip, kaip ir daugelio kitų buvusių beglobių. Vieną dieną pasirodžiau įprastinėje lauko katinėlių šėrimo vietoje. Niekas nežinojo nei kaip aš ten atsidūriau, nei ką aš ten veikiau. Buvau drąsus, draugiškas, išsiilgęs žmogiškos šilumos. Todėl, vos tik pasirodydavo katinėlius šerianti moteris, „prilipdavau" prie jos. Glausčiausi, lipau ant rankų, kai tuo metu kitiems katinėliams rūpėjo tik maistas.
Užklupus didiesiems žiemos šalčiams pradingau. Ir vėl niekas nežinojo nei kur, nei kodėl. Po ilgo dviejų savaičių ieškojimo rado mane rūsyje, sušalusį, galima sakyti, buvau jau pavirtęs į ledo gabaliuką ir susitaikęs su liūdna savo lemtimi. Nieko nelaukę moterys nuvežė mane į veterinarijos klinikos stacionarą.
Ko tik ten esantys ir vilkintys baltais chalatais man nedarė. Badė „ukolus", vertė gerti tabletes, dar ėmė ir kailį nuskuto. Sako, kad buvau „kaltūnuotas", susivėlęs ir purvinas. Pats kailiuko sutvarkyti nesugebėjau, o jiems iššukuoti jį buvo jau nebeįmanoma. Na, padarė iš katino liūtą. Bet aš sau patinku ir toks.
Tupėjau narve klinikoje ilgokai, vis šnekindamas žmones, kurie vienus mano palatos (tikriausiai taip vadinasi kambarys su narvais) draugus atnešdavo, kitus išnešdavo. Išnešdami kartais sakydavo, jau galime paleisti atgal, o kartais tardavo paslaptingus žodžius - radom globą. Vieną dieną ir man rado globą - galvojau, kas gi tai gali būti, o atvykus į vietą ir išlipus iš narvo išaiškėjo, kad tai namai - ne, ne mano buvusieji, bet šilti ir jaukūs! Ten man parodė saulėtą palangę, beržą su daugybe paukščiukų po pat langu. Sakė, kad galėsiu gulėti ir „čirškėti" kartu su jais, gausiu skaniai valgyti, kad atgaučiau jėgas... Žodžiu - supratau - globa tai sanatorija.
Tik nelabai rūpi man ta palangė - aš negaliu atsidžiaugti žmogaus artumu, kurio jau kurį laiką buvau netekęs, bet puikiai prisimenu, kad tai maloniausias jausmas pasaulyje, todėl vis prašiau globėjos Audronės glostyti, glostyti, glostyti... Bet jai tas mano reikalavimas pasirodė šiek tiek keistokas, dar ir įžeidinėt bandė -smirduku mane pavadindavo, kai aš giliai atsidusdavau iš malonumo. Išaiškėjo, kad dar buvo likę šiokių tokių bėdelių nasriukuose, bet po poros vizitų pas daktarus esu sveikas kaip ridikas.
Iš pradžių nelabai supratau, kaip čia elgtis toje sanatorijoje - jeigu manimi šitaip rūpinasi, tikriausiai aš čia svarbiausias, o kodėl čia dar vaikšto šunelis Aras? Iš pradžių nusprendžiau elgtis kaip „ant drąsos padaręs erelis" kaimo šokiuose - tik užmatęs tą „pilietį", tuoj verždavausi mojuoti kumščiais. Bet tada mano valdas apribojo nuo 80 kv. m. iki 15. Įkurdintas atskirame kambaryje, išleistas tiesiu taikymu vis vien skuosdavau lupti Aro. „Tai dabar turiu Arą ir Erelį" - liūdnokai sakydavo globėja. O man, tūnant už durų, teko padaryti išvadas. O kas beliko? Juk nenorėjau gyventi vienas kambaryje.
Su Aru jau galima sakyti, tapome draugais... Jis supranta, kad su savo „šuniškais" 15 kg prieš mano „katiniškus" 8 kg nelabai ką padarysi. Juolab, kad aš ne iš įgimto piktumo kartais dar pakyla mano letenėlė, o dėl to, kad gyvenimas gatvėje išmokė atsargumo, ir staigesnis Aro judesys priverčia mane sunerimti. Na, kad ir šįryt - miegu sau ramiausiai lovoje, o Aras strykt ant lovos iš anksčiausio ryto ir pažadino! Tai teko jaunuolį pamokyt, kad nežadintų nei globėjos, nei manęs. Iš tiesų nesipykstam mes, ir dubenėliu vienu jau pasidaliname, tai yra, aš valgau iš savo ir patikrinu, kas pas jį įdėta - o gal ten skaniau?
Aš tikrai anksčiau turėjau namus. Puikiai prisimenu, kas tai yra. Vos išgirdęs rakinamas duris, lekiu pasitikti grįžtančiųjų. Be to, labai gerai žinau, kas tai yra šaldytuvas, ir dar geriau žinau, kas yra jo viduje. Bet netyčiom manęs ten neuždarysite - nes netelpu! Dar noriu pasigirti, kad aš ant spintelių nelaipioju. Na... be reikalo nelaipioju. Bet jeigu namuose bus kepama žuvis, ar kokį kepenų gabalą ištrauksite iš puodo - šitą reikalą laikysiu ypatingai svarbiu. Gali tekti su manimi ir pasistumdyti. O jėgos aš turiu - mano sprandas toks tvirtas, kaip iš plieno nulietas.
Žmogui esu tobulas katinas, visą laiką esu šalia, bet po kojom nesipainioju. Paimsite mane ant rankų - priglusiu kaip vaikas, apsikabinsiu letenėle... Bet pats ant kelių nešoksiu - taktiškai lauksiu kol pakviesite. Nesibučiuoju už kiekvieną gautą gardesnį kasnelį, visų pirma, tai nehigieniška, ir, mano giliu įsitikinimu, Katinas neturi būti parsidavėlis. O meilumo man netrūksta, tapsenu visur paskui globėją, nė per žingsnį neatsilikdamas, net konservus palieku, nors tikimybė juos vėl surasti dubenėlyje - nulinė, tas lojantis padaras juos staigiai sunaikina. Jeigu kur kas sukrebždėjo, iškart lekiu patikrinti. Atėjus pietų miegui, sargas Aras nulūžta išsižergęs ant sofos, o aš, nors akytės ir markstosi, rymau šalia globėjos.
Tai kad išsiplėčiau su savo pasakojimu - na, sanatorinė aplinka daro savo... O kodėl rašau šį dienoraštį? Todėl, kad ieškau tikrų namų su tikrais šeimininkais, o ne sanatorijos personalu (žinau, kad globėja nesupyks už tokį mano jumorą).
Tai va, toks aš - Meškis! Du viename - katinas ir šuo. Labai prieraišus, ištikimas, jeigu įdėmiai skaitėt, patys supratot, jog tokių „katašunių" retai pasitaiko!!! Patikau jums?
Skambinkite: 861460885, 861865367 (Vilnius ir kiti miestai).
