Aš tiesiog 2012-06-19 d. pavakare išdygau Vilniuje, Ožkinių raj. Vindaubos ir Grušakalnio g. sankryžoje (tarp Žaliųjų ež. ir Nėries) moteriai, vedančiai su pavadėliais du šunelius, prieš akis. Labai norėjau iš karto eiti su ja, nes mačiau, kad ji neabejinga mano pasirodymui, mano kol kas dar jaunatviškai šelmiškoms, bet jau išmaldos prašančioms akims, bet viduje grūmėsi didelis noras būti pastebėtam ir pamaitintam su dar didesne baime moters šuneliams. Jie abu buvo su antsnukiais, bet apspito mane taip energingai, kad užsimerkiau ir kritau ant nugaros. Kas bus tas, surizikuosiu, vistiek nežinau, kur eiti, ką valgyti, kieno aš.
Mūsų trys, o moters rankų tik dvi. Greitu judesiu ji atsegė pavadėlį vienam šuneliui (turbūt ramesniam ir geresniam) ir prisegė prie mano antkakliuko. Taip, aš buvau su siauručiu, rudu, odiniu, apsiūtu baltais siūlais antkakliuku (gal jums tai, ką sako?). Klupdamas, truputį bijodamas, truputį džiaugdamasis ėjau, kur mane vedė, viena akimi stebėdamas mane uostinėjančius dičkius. Įėjome į nuosavo namo kiemą. Mane moteris nuvedė į rūsio patalpą ir uždarė duris, kad apsiraminčiau, netrukus atnešė daug bliūdelių su maistuku ir vandeniu. Aš, kaip išprotėjęs griebiau vaišes ir girdėjau, kaip moteris sakė: nemačiau niekada taip išalkusio. Na taip, sprendžiant iš mano talijos apimties-nevalgiau kokias penkias dienas.
Aš, kaip sako mane laikinai priglaudusi moteris, sumažintų gabaritų, iš akies luptas belgų aviganių patinukas: jaunutis visai, apie 5-6 mėn., smėlio spalvos kailiuku ir juodu snukeliu. Tiesa ant dešinės pusės priekinės ir galinės letenos turiu po du baltos spalvos pirštukus, gal į ką balto įmyniau, ant kaklo kabo siauras beveik baltos spalvos kaklaraištukas.
Mane pavadino Sendžiu, nors aišku, jei segiu antkaklį, tai turėjau ir kitą vardą. Esu labai geras, o kaip juokėsi globėja su sūnumi, kai išėjo į lauką manęs fotografuoti, pasakė: pasėdėk ramiai, ir aš klestelėjau iš karto užpakaliuką ant žemės, o snukučiu įsistebeilyjau į objektyvą. Ką dar apie save pasakyti: nežinau ar mane paklaidino atvežę į nežinomą man teritoriją, ar aš pats paklydau, bet aš –labai, labai meilus, dar visai vaikas, švelniai kandžiojantis globėjai rankas savo baltais, aštriais, gražiais dantukais. Aš nedidukas vilkiukas, tik visai nevilkiško charakterio, bijau būti be žmogaus, gyvenimas manęs dar neišmokė nepasitikėti juo, bijau bado, bijau labai būti nereikalingu.
Gal pažįstate mane, praneškite mano šeimininkams, o jei tokių nebėra – labai ieškau naujų gerų ir mylinčių žmonių, kuriems aš būsiu labai reikalingas. Tiesa, turiu nuostabiai skardų ir gražų balselį (globėja nugirdo, kai lojau ant jos katyčių, tupinčių ant lango. Ne, ne aš joms nieko nedarau, kai arti būna, aš tik šiaip išdykauju, kai tolėliau jas matau).
Negaliu ilgai gyventi globėjos namuose, nes ji turi dar du šunelius ir keturis katukus. Blogiausia tai, kad išleidžiant mane iš rūsio (taip, tik ten galiu kol kas gyventi) į lauką atlikti reikaliukų, ji turi savo šunelius sandariai uždaryti, kad netyčia išlėkę į savo teritoriją, jie man nepakedentų kudlų. O kai jie abu būna lauke, uždarytas rūsyje sėdžiu aš. Visiems prasidėjo įtemptas, nelinksmas gyvenimas.
Skambinkite man 8 606 50618, Vilnius
Labai lauksiu skambučių ir naujo, laimingo sotaus gyvenimo.
