Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Sava Roma“: Roma netikėtu rakursu

Trevi fontanas Romoje
„Scanpix“ nuotr. / Trevi fontanas Romoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Seniai svajojau apie kelionę į Romą, kaip ir kiekvienas, nusprendęs parašyti laišką. Kaip papasakot apie miestą, kuriame nebuvau? Padėjo amžina kaip ta pati Roma draugė Laima,...

Seniai svajojau apie kelionę į Romą, kaip ir kiekvienas, nusprendęs parašyti laišką. Kaip papasakot apie miestą, kuriame nebuvau? Padėjo amžina kaip ta pati Roma draugė Laima, kuri atsiuntė savo Romos įspūdžius už pažadą – jei laimėsim, keliausim abi. Ji – dar kartą pasisveikinti su žvitraakiais italais, aš – amžinojo miesto bent žvilgsniu aprėpti.

Laimos Roma netikėtu rakursu

Po Kalėdų eglute radusi bilietą į Romą, patikiu visais pasaulio stebuklais. Švelniai žnaibydama save, kad pagaliau įsitikinčiau, jog tikrai keliauju  į Amžinąjį miestą, išgyvenu dvasios ekstazę, o sėkmingai pralaviravusi pro muitininką – „rentgenologą”, jau neįstengiu sutramdyti emocijų lavinos – Leonardo da Vinči oro uoste mano džiaugsmas virsta indėnų karo šokiu...

Sveika, Roma

Gruodžio 27 diena užlieja 17 laipsnių šilumos banga. Tai pirmasis malonus Italijos sostinės siurprizas, padovanotas apšerkšnijusiems Lietuvos piliečiams.

Antrasis – unikalus taksi vairuotojas. Maloniai leidęs patiems susikrauti bagažą,  nenusakomos didybės vainikuotas teikiasi išklausyti adresą. Veido išraiška, išgirdus VILLA LITUANIA, perša mintį, kad šis pavadinimas jam informatyvus lygiai tiek pat, kiek ir Nostradamo pranašyščių originalai.

Tik po nuodugnios ir gerokai užsitęsusios miesto analizės šelmis vairuotojas atkunta ir šaunia italų kalba išdainuoja tokią sumą, jog nė nemirktelėjęs supranti: jei ją sumokėsi, sugrįžimas į gimtinę primins garsiąją Daukanto  kelionę į Vilnių pėsčiomis.

O argumentai geležiniai: „Taip brangu todėl, kad sukroviau bagažą, kad jūs – turistai, kad šiandien sekmadienis...”

Šypsena, aiški aliuzija į priešmirtinę grimasą, iškreipia romantikos ištroškusius mūsų veidus. Dar kartą atidžiai nužvelgęs  mūsų fizionomijas, nuovokusis vairuotojas žaibo greitumu sumažina kainą ir visi draugiškai išsiskiriame.

Pati nesuvokdama, kaip – Apvaizdos ar nepakartojamo vairuotojo dėka – akimirksniu virstų poliglote ir lyg lakštingalos trele vinguriuoju: – Dolce vita

Etiketas

Gurmanams nereikia girti italų virtuvės privalumų.Patikėję pasaulyje sklandančiomis legendomis, atveriame miesto centre besipuikuojančio restorano duris. Salė knibždėte knibžda išalkusiųjų ir nepamaitintųjų. Vietoj laukto italų svetingumo esame apdovanoti plėšriu apipešioto erelio žvilgsniu. Klausimui besiveriančią burną užčiaupia išlavintas administratoriaus švilptelėjimas ir išraiškingas gestas durų link. Iš nuostabos sekundėlei pavirstame druskos stulpais. Kai veiduose iš lėto atgimsta pirmieji gyvybės ženklai, švilpimas ir plastiškas rankos gestas pakartojami. Sliūkiname pro duris, neturėdami noro gilintis į italų mentalitetą.

Gurmanams

Trevi fontanų pašonėje įsitaisęs jaukus restoranėlis, o jo salėje – tik šešetas tuščiapilvių. Gausus būrys žvitriaakių padavėjų įdėmiai išklauso tavo norų ir siautulingo tornado greičiu skrieja virtuvės link.

Nespėjus nė sumirksėti, priešais nosį išdygsta dubuo garuojančios sriubos, bet skanėstu mėgautis netenka – prasideda ilga ir gili meditacija palinkus virš lėkštės: kažkodėl niekur negaliu rasti šaukšto. Kai po ketvirčio valandos pasirodo nekalto angelo veido padavėjas, mano patiekalas primena amžinojo įšalo zoną. Dabar pageidaučiau kirvio...

Odisėjo kelionė gimtojon šalin, man rodos,  truko trumpiau, nei kepsnio ant mano stalo.

Su vėjeliu atšvilpęs padavėjas kažkodėl valgį iškrauna kaimynams, o šiems besiginant nuo jo lyg nuo musės cė-cė, įsižeidęs kepsnius krauna ant padėklo ir, nors užimti tik du staliukai, oriai praskrieja pro šalį. Griebęs užsakymų knygą, įninka į ją tartum uoli kanceliarijos žiurkė. Nuodugniai išstudijavęs bent tuziną puslapių, džiaugsmingai suklinka ir puola mūsų link. Neapsakomai laimingas įteikia apšarmojusį kepsnį, o aš kuriu keršto planą ir trokšte trokštu, kad greičiau išmuštų saldi atsiskaitymo valanda. Ilgai kankintis netenka. Kai migdolinių akių vyriškis teiraujasi, ko norėčiau desertui, nė nemirktelėjusi užsisakau puodelį kapučino ir švelnų masažą savo skaudančiai galvai. Pirmąją užsakymo dalį jis išpildo beregint, o dėl antrosios ilgam sustingsta Rodeno „Mąstytojo” poza. Atsisveikindama mintyse palinkiu jam karalaitės bučinio, prikeliančio gyvenimui.

Dovana

Gruodžio 31-ąją , atsisveikindami su senaisiais metais, kiekvienas įteikiame sau po žavią dovaną – pažintį su Vatikanu. Tik dienai prašvitus bandome belstis į  šventosios  respublikos vartus. Bet pasirodo, kad įteikti dovaną sau gana sudėtinga – žaismingai išsidriekusi akimi neaprėpiama eilė primena Izmailo šturmą. Iš karto suvokiam, kad atsistoję jos uodegoje, Naujuosius sutiksim bučiuodami vartų spyną. Eretiškai drąsią mintį įperša  mūsų globėjas, serenados tėvynėje reziduojantis jau aštuonetą metų. Pašnabždom kuždėdamas pataria plačiai šypsotis ir šlietis prie kantriųjų japonų delegacijos. Į mūsų išgąstingą vapėjimą, ar taip galima, jis šelmiškai atšauna: „Žinoma, negalima. Bet mums labai reikia”.

Vatikanas, slėpiningoji oazė, svetingai atveria savo glėbį, paskleisdama nenusakomą meno šedevrų aromatą. Nustebusios akys netiki, kad pasaulio meno lobynas – ganomos lankos.

Švento Petro bazilikos sakrali erdvė įpareigoja tikrumui ir atviram pašnekesiui su savimi. Džoto, Mikelandželo, Bernini šedevrai apglėbia dvasią, kažkur nuplukdo buities šiurkštumą ir sujaukia mintis – slegianti kasdienybės našta nukrinta nuo pečių, palikdama erčią mintims apie amžinybę. Neaprėpiamoje bazilikos erdvėje skausmingai suspaudžia širdį: esi mažas, praeinantis, efemeriškas. Amžinybė matuojama ne žmogaus gyvenimu, bet taip norisi čia ir dabar pasimatuoti būties rūbą, bent troškimais pakilti virš vangaus ir nuobodaus gyvenimo. Lyg į pažadėtąją žemę kopi į Šv. Petro bazilikos kupolą, o ten net žadą užkanda: visa Roma kaip švelnus prijaukintas katinas priglunda tau prie kojų. Žvilgsnis glosto Koliziejų, Ispanijos aikštę, Meilės laiptus, Trevi fontanus... Skaidrėja siela ir, modama išeinančiųjų metų paskutiniajai dienai, junti dvasios atgaivą. Taip gera, lyg Dievas basomis kojomis būtų perėjęs per širdį.

Sudie

Auštanti atsisveikinimo diena bučiuoja gerokai nuo reginių gausos įskaudusias akis. Apgaubia liūdesys  – niekas nenori palikti miesto, apstulbinusio svaiginančiais paradoksais, todėl krapštome monetas ir , tradicijos magijos pakerėti, tekini leidžiamės prie Trevi fontanų atlikti atsisveikinimo ritualą, šventą kiekvienam turistui: skandindami almančio vandens čiurkšlėn menkavertes monetas, tikimės papirkti Romą, užmokėti jai už išgyvento laiko žavesį, akibrokštus ir įsigyti galimybę dar kartą klaidžiais ir vingiuotais keliais atklysti į Amžinąjį miestą.

Laima

P.S. Tikiuosi, ir mano žvilgsnis aprėps tą švelnų kaip prijaukintas katinas miestą – Romą.

Rita

Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.

Komentarai
Temos Roma
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt