„Pamatysi, dar stovėsi Švento Morkaus aikštėje, Venecijoje, pakelsi akis į mėlyną dangų, girdėsi garsiau šnekančius italus, kurių balsai vers tave šypsotis. Tu žvalgysiesi aplinkui, apžiūrėsi pastatus, persisunkiusius Itališka Dvasia, atitipens balandis, kurį galbūt norėsi palesinti, arba tavo nosį pakutens tikras itališkos espresso kavos kvapas, kurį sumanysi sekti paskui”, – mamos balsas sukosi galvoje. „Įsivaizduok – stovi gatvėje ir jautiesi taip, tarsi vienu metu būtum ir praeityje, ir dabartyje. Nusišypsojai. Ar tai įmanoma? Žinoma, juk tai Roma: vienoje gatvės pusėje stūgso tūkstantmečius siekiantis Koliziejus, primenantis tuos filmus apie gladiatorių kovas, o kitoje gatvės pusėje lekia automobiliai, sugrąžinantys mus į realybę. Buvimas ten yra tarsi magiškas sapnas, iš kurio nesinori pabusti...” – mintyse atgaminau prieš keleta metų pasakytus mamos žodžius, kai ši grįžo iš Italijos. Pamenu ji vėlavo dvi dienas: autobusas, kuriuo važiavo, užstrigo Austrijoje siautusioje pūgoje. O aš laukiau... Su puodeliu arbatos, švara kvepiančiais namais ir vis nerimaujančiu ir iš kampo į kampą vaikščiojančiu tėčiu. Vaizduotėje piešiau vietas, kuriose ji galbūt lankėsi, įsivaizdavau žmones, kuriuos ji sutiko, bandžiau pajausti Itališkos saulės šilumą bei užuosti ką tik patiektų makaronų kvapą. Jai sugrįžus iškart galėjau pasakyti, kad mama buvo kažkuo kitokia - jos judesiai man atrodė daug laisvesni, kalba greitesnė, o rankų gestai kur kas emocingesni. Ji man priminė lietuvišką italės variantą.
„O žinai, Vatikane jaučiausi tokia rami, – mama tęsė pasakojimą, – tarsi mano rūpesčiai būtų dingę, tarsi vietos šventumas būtų užpildęs mano visą kūną. Žmonių minios, fontano gaivinantis šniokštimas, šiluma, Šventojo Petro bazilika - viskas susivijo į vieną neapsakomą vaizdų ir garsų rezginį, kurį norėjau įsirašyti ilgam laikui į savo atmintį.” Pamenu, tai pasakodama mama visuomet šypsojosi. Dieve, kas gali būti geriau nei besišypsančios mamos vaizdas? Jos laimės proveržius galėjau stebėti šiek tiek įdegusiame nuo saulės veide, mėlynose, raukšlelėmis apsuptose akyse, laimė tvyrojo mūsų aplinkoje. Mama jautėsi pakylėtai, o aš negalėjau atitraukti nuo jos akių. „O kas tau labiausiai patiko, mamyt?” – anuomet paklausiau patogiai susirangiusi ant sofos. „Hmmm, – ji susimąstė, – labiausiai man patiko Itališka atmosfera, žmonių nuoširdumas ir paprastumas. Man patiko viskas, ką mačiau.”- ji prunkštelėjo ir pakėlė akis į lubas, lyg prisimindama visas akimirkas, išgyventas toje meile dvelkiančioje šalyje. Taip, man Italija dvelkia ne picomis, makaronais ar vynu, man ji dvelkia meile. Žinau, pasakius šį žodį daugeliui prieš akis iškyla Paryžius su garsiuoju Eifelio bokštu, tačiau mano akys pradeda kurti didingo Koliziejaus vaizdą, matau Triumfo arkas, Pizos miestą su įtartinai pasvirusiu bokštu, regiu Trevi fontaną ir žmones, kurie, tikėdamiesi svajonių išsipildymo, su didžiausiomis viltimis, mėto į jį centus, matau Panteoną, miestą ant vandens- Veneciją, taip pat Neapolį, Florenciją, Milaną ir, žinoma, pačią Romą...
Kaip ir tada, kalbėdama su mama, taip ir dabar sėdžiu ant tos pačios sofos, toje pačioje vietoje ir vėl taip pat galvoju apie Italiją. Praėjus daugiau nei septyneriems metams nuo to pokalbio, pagaliau ir aš galiu pasakyti, jog mano gyvenimą, kaip kokia stebuklinga paukštė, aplankė galimybė nuvykti ten, kur, rodos, mano mintys jau gyveno visus tuos metus. Gal aš praeitame gyvenime buvau italė? Galbūt gimimas tą dieną, kai į Lietuvą atskrido Popiežius Jonas Paulius II, ta akimirka, kai jis pabučiavo Lietuvos žemę, o aš pirmąkart išvydau dienos šviesą, manyje užkodavo norą irgi nuvykti į Italiją? O gal paprasčiausiai mamos žibančios akys man pasirodė tokios užburiančiai svajingos ir nepamirštamos, kad jau būdama 13 metų pati slaptai panorau, kada nors spinduliuoti tokiu džiaugsmu ir užkrėsti kitus noru pamatyti šią šalį.
Užsimerkiu. Giliai įkvepiu. Suspaudžiu rankose puodelį arbatos ir, atsukusi žvilgsnį į lango pusę, stebiu, kaip skęstančios vakarinės saulės spinduliuose paskutinį šiandienos šokį šoka smulkios dulkelės. Nusišypsau- ir aš galbūt tokį šokį šoksiu kartu su Juo, tuo vieninteliu žmogumi, kuris mano ramų gyvenimą nuspalvina įvairiausiomis spalvomis. Palydėdami saulę, šoksime kurioje nors Italijos gatvelėje, lengvu valso žingsneliu sustabdydami laiką bent akimirkai, jog galėtume pasidžiaugti vieta, kurioje esame, jog galėtume vienas kitam pasakyti Ti Amo. Giliau įkvėpsime itališkos vakarinės gaivos bei nusišypsosime sutiktam vietiniam praeiviui, kuris tikriausiai pamanys, kad esame italai, sumanę pasidžiaugti akimirka...
Paulina
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
