Sveiki, esu jaunas 23 metų vyras ir vis dar kovoju su klastinga liga – kraujo vėžiu. Liga mane užklupo pačiu netinkamiausiu metu. Dar kai viskas buvo gerai, džiaugiausi radęs darbą statybose, vos prieš 3 mėnesius buvo gimęs sūnus. Džiaugiausi pagaliau radęs darbą, sūnus augo sveikas, nesirgo.
Vis dėlto vos porą mėnesių padirbęs pradėjau jaustis labai silpnai: aukšta temperatūra siekdavo net 39 laipsnius. Tačiau vis tiek ėjau į darbą – maniau, kad nieko baisaus ir viskas greit praeis. Po savaitės laiko vos laiptais užlipdavau į antrą aukštą. Tada apsisprendžiau apsilankyti pas gydytoją. Jis mane nusiuntė išsitirti kraujo. Už valandos gavau atsakymą – kraujas buvo labai smarkiai nusilpęs ir iš Telšių ligoninės nusiuntė į Klaipėdos jūrininkų ligoninės hematologijos skyrių.
Per mano 20-tą gimtadienį sužinojau diagnozę: ūminė limfoblastinė leukemija
Ten medikai paėmė kaulų čiulpų mėginį ir gabalėlį kaulo bei išsiuntė į Vilnių. Po 3 parų mane su greitąja išvežė į Vilniaus Santariškių hematologijos skyrių. Tai vyko per mano 20-tą gimtadienį ir buvo pranešta, jog nustatė ūminę limfoblastinę leukemiją.
Iš pradžių sutrikau ir nieko nenorėjau girdėti – tiesio gulėjau. Po poros savaičių gydymo nuo viso kūno pradėjo slinkti plaukai. Burnoje atsirasdavo žaizdos. Jaučiausi visiškai palaužtas ir nuo nuolatinio skausmo norėjosi tiesiog pasiduoti ir geriau mirti nei kentėti visą tai. Po pusantro mėnesio gydymo mane išleido namo 3 dienoms. Nors kelias į Telšius – tolimas, bet vis tiek vykau namo pas draugę ir sūnų.
Pabuvus namuose keletą dienų su savo sūnumi ir drauge, supratau, kad negaliu ir nenoriu pasiduoti ligai, jog noriu pamatyti, kaip sūnus pradeda vaikščioti, kalbėti. Tad su gera nuotaika grįžau atgal gydytis. Atsirado noras gyventi, nepasiduoti. Visos komplikacijos, skausmas tapo daug lengvesni ir jau nebebijojau tos chemijos.
Gydymo metu buvo tokių skausmų, kai net iš lovos išlipti nebeturėjau jėgų, bet visada žiūrėdavau į sūnaus nuotrauką ir mintyse galvodavau, kaip mes kartu einame pasivaikščioti, kartu žaidžiame. Ir tikrai galiu pasakyti, jog minčių apie sūnų dėka, viską iškentėjau lengviau. Beliko vos keletą mėnesių ir ligą įveiksiu galutinai.
Minčių apie sūnų dėka, viską iškentėjau lengviau. Beliko vos keletą mėnesių ir ligą įveiksiu galutinai
Esu labai dėkingas Santariškių hematologijos skyriaus visam personalui, kurie manimi rūpinosi kaip savo vaiku. Tai pat dėkoju tėvams, kurie man be galo padėjo visą šį laiką.
Pasidalink savo istorija, kad įkvėptum kitus! Dalyvauk konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“ (sąlygos čia). Galbūt tu, tavo kaimynas, draugas, artimasis turi silpną kūną, tačiau savo vidine jėga ir stiprybe galėtų būti pavyzdys aplinkiniams?
Savo istorijas iki gruodžio 12 d. įkelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt. Jūsų pasakojimai bus skelbiami Ikrauk.lt ir 15min.lt
Įdomiausių 3 istorijų autorius apdovanosime prizais – 3 mėnesių neribotomis sporto ir sveikatingumo klubų tinklo „Impuls“ narystėmis bet kuriame mieste, kur yra „Impuls“!
