Rodės, mano gyvenimas tik prasidėjo: trys vaikai jau paauginti, mylimas vyras, jaukūs namai. Atrodė, ko daugiau benorėti – tik gyvenk ir žvenk, bet, deja.
Šių metų pavasarį lyg perkūnas iš giedro dangaus baisi žinia smogė man į paširdį. Maudydamasi duše, užčiuopiau krūtyje guzą. Prasidėjo tyrimai. Su kiekvienu tyrimu rezultatai buvo bauginantys, kol mane pasiekė galutinė diagnozė – krūties vėžys. Buvau 37-ių – pats jėgų žydėjimas ir tokios diagnozės nesitikėjau. Puikus gyvenimas slydo man iš po kojų. Tai prilygo atominės bombos kritimui į mano šeimą.
Su kiekvienu tyrimu rezultatai buvo bauginantys, kol mane pasiekė galutinė diagnozė – krūties vėžys.
Sukrėsti buvo mano vaikai, nuo kurių nieko neslėpiau, mano vyras kuris beprotiškai išgyvena, o apie save net nekalbėsiu – puoliau į depresiją. Bemiegės naktys, ašarų upeliai, klausimai, ar pasveiksiu, kodėl visa tai man, už ką man? Ir svarbiausias klausimas: kaip gyvens be manęs mano vaikai? Juk jiems reikia mamos! Po dviejų mėnesių košmaro savęs nebepažinau: numečiau 10 kg svorio, tiesiog nykau visų akyse. Tai tęstis jau nebegalėjo. Priėjau ribą, turėjau save suimti į rankas vardan savo šeimos, artimųjų ir draugų.
Pasikalbėjusi pati su savimi, nutariau, jog depresuodama nieko nepasieksiu, tik dar labiau pakenksiu sau ir savo šeimai, todėl nutariau nepasiduoti ligai, o gal net susidraugauti su ja. Apsiraminau, susitaikiau su esama padėtimi. Bandau šypsotis, nors sunkiai gaunasi, bet bandau. Gydausi. Jau turėjau septynis chemoterapijos kursus, pabaigoje mėnesio laukia paskutinis. Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi gamta, šeima, artimaisiais ir draugais, kurie mane be galo palaiko.
Gėriuosi ir pastebiu einančią mažą skruzdėlytę, musytę, voriuką, kurių anksčiau nebūčiau net pastebėjusi. Pradėjo patikti net lietus, kuris barbena į mano langus, stiprus vėjas, kuris ūžia, norėdamas man kažką pakuždėti. Džiaugiuosi kiekviena dienele, kurią nugyvenau ir tvirtai tikiu, kad pasveiksiu – tai prižadėjau sau ir savo vaikams bei mylimam vyrui.
Gėriuosi ir pastebiu einančią mažą skruzdėlytę, musytę, voriuką, kurių anksčiau nebūčiau net pastebėjusi
Tikiu, jog begalinė meilė daro stebuklus, o gyvenimas laužo stipriausius, verčia juos atsiklaupti, kad įrodytų, jog jie gali atsikelti. Ir aš klaupiuosi, stojuos, kartais šliaužioju iš skausmų, bet būtinai atsikelsiu. Juk didžiulis noras ir begalinė artimųjų, draugų meilė daro stebuklus!
Pasidalink savo istorija, kad įkvėptum kitus! Dalyvauk konkurse „Silpname kūne – stipri dvasia“ (sąlygos čia). Galbūt tu, tavo kaimynas, draugas, artimasis turi silpną kūną, tačiau savo vidine jėga ir stiprybe galėtų būti pavyzdys aplinkiniams?
Savo istorijas iki gruodžio 12 d. įkelkite čia arba siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt. Jūsų pasakojimai bus skelbiami Ikrauk.lt ir 15min.lt
Įdomiausių 3 istorijų autorius apdovanosime prizais – 3 mėnesių neribotomis sporto ir sveikatingumo klubų tinklo „Impuls“ narystėmis bet kuriame mieste, kur yra „Impuls“!
