Dažniausiai kalbėdami apie objektus ar daiktus, kurie mums yra savi, turime omenyje tai, kas gerai pažįstama, ne kartą matyta, liesta ar, kitaip sakant, artima. Tačiau juk būna, kad eilinis žmogus, sutiktas gatvėje, tau yra artimesnis nei ilgametis pažįstamas, tas pojūtis tiesiog įtraukia, apgaubia tave. Tokį jausmą aš pajuntu vos išgirdusi žodį Roma. Deja, iki šiol šiame Amžinajame mieste niekada neteko lankytis, bet keletos žvilgsnių filmo ekrane man užteko suprasti, jog tai mano vieta, jog aš beprotiškai noriu pamatyti ją savo akimis.
Kuo mane žavi šis visame pasaulyje puikiai žinomas miestas, kasmet aplankomas milijonų turistų? Visų pirma negaliu nesistebėti šio miesto istorija. Nepaisant modernėjančio pasaulio jis sugebėjo išlaikyti balansą, neprarasdamas savo unikalumo. Nuo Graikijos ir Romos istorijų pradedame nagrinėti žmogaus kaip asmenybės ir kūrėjo tobulėjimą. Iš Romos laikų iki mūsų atkeliavo gilios valdymo ir kultūros tracijos, čia klestėjo menas, buvo kuriamos tobuliausios vandentiekio sistemos, keliai, išrastos naujos architektūros formos tokios kaip arkos ar kolonos ir Roma iki šiol gali didžiuotis savo kūriniais. Išlikę daug istorinių paminklų pvz: Palatinas – tai viena iš 7 kalvų, ant kurios gyveno Romos aukštuomenė; Romos Forumas, buvęs aukštuomenės ir politinio gyvenimo centru; Kapitolijus – valdžios rūmai; taip pat Karakalos pirčių komplekso griuvėsiai, sukurti dar IIIa. Šiame 25ha plote galėjo nemokamai lankytis iki 1600 žmonių, be to, ten buvo įrengta vieša biblioteka. O svarbiausias Romos simboliniu paminklu tapęs statinys, kurio neaplankęs ,galima sakyti,praradai progą pažinti tikrąją Romą – tai Koliziejus, dar 72 metais imperatoriaus Vespasiano pastatytas architektūrinis šedevras, kuriame vyko gladiatorių ir žvėrių kovos, kuris iki šiol neveltui sulaukia didžiausio atvykėlių dėmesio. Be istorinio paveldo Romos neįvaizduoju ir be religinės bei meninės tematikos. Todėl ten viešėdama tikrai nepraleisčiau progos aplankyti Šv. Petro baziliką Vatikane, kurią projektavo žymiausi to meto architektai Bramantė, Rafaelis, Mikelanželas, viduje galima pasigrožėti viena iš garsiausių pasaulio skulptūrų – Mikelandželo ,,Pieta”. Vatikanas taip pat žavi muziejų gausa, kuriuose saugomos neįkainojamos kultūros ir meno kolekcijos iš Egipto, Romos ir Graikijos imperijų, etruskų civilizacijos bei kitų Europos laikotarpių. Oficialia popiežiaus rezidencija laikomoje Siksto koplyčioje taip pat galima pasigrožėti dieviško grožio tapiniais. Be to, Romoje galima apžiūrėti geriausiai išlikusį antikinį statinį – anksčiau vadintą ,,visų dievų šventykla“ – taip, tai Panteonas. Žinoma, ir dar begalę kitų objektų, kuriais norėčiau grožėtis savo akimis,o ne tik paskaityti apie juos žinynuose. Nuo vaikystės žaviuosi menu ir istorija, net norėjau tapti archeologe, todėl šis miestas man atrodo lyg neišsenkamas žinių lobynas. Be lankomų objektų viešėdama svečiose šalyse bandau surasti autentiškų miesto vietų, kurios padeda pamiršti, kad esi toje šalyje tik turistas, kur gali tiesiog susilieti minioje ir judėti, gyventi,džiaugtis akimirka. Romoje man viena iš tokių vietų pasirodė vadinamieji Ispaniškieji laiptai. Šie iš 135 pakopų dar 18a pastatyti laiptai paprastai būna tiesiog nusėti žmonėmis: romiečiais, Italais iš kitų regionų ar tiesiog turistais kaip mes, to niekas nežino, tai niekam nesvarbu. Tarsi esi žmonių apsuptyje, bet kartu ir tik pats su savo mintimis, kartais man patinka taip pasijusti... O po ramaus poilsio galima apsižvalgyti Via Condotti gatvėje, garsėjančioje prabangiomis parduotuvėmis. Dar vienas nepaprasto grožio kūrinys Piazza Navona aikštėje Bernini sukurtas barokinio stiliaus fontanas. Jis tarsi patvirtina posakį, jog, kad ir kur pradėtum savo kelią, visi jie atves čia pat į Romą. Fontanas vaizduoja 4 dievų skulptūras, simbolizuojančias keturias didžiąsias upes: Nilą, Gangą, Platą ir Dunojų.
Na o kokia gi Italija be savo virtuvės paslapčių. Pati nelaikau savęs itin didele gurmane, tačiau vertinu kokybę ir Italų virtuvė man yra viena iš geriausių pasaulyje. Kiek domėjausi, Romoje patariama pasikliauti vietinių patarimais arba nuojauta renkantis restoranus ir kavines. Štai ir aš susidariau sau meniu: dieną pradėčiau nuo kavos 5 valandą ryte brolių Ricci Caffe Sant’Eustachio. Sakoma, kad čia nuolatos pilna vietinių ir tik kartais užsuka nuovokesnis turistas. Iš čia gera stebėti bundantį miestą, matyti žmones, skubančius savo keliais, o pačiams niekur neskubėti ir tiesiog nustebti, kad ,,La vita e bella‘‘! Pietums negalėčiau neparagauti visada pasaulyje garsėjančios plonapadės ir traškios Itališkos picos ,,Formula Uno“ užeigoje. Ji taip pat nėra žinoma turistams, bet čia verta apsilankyti, jei nori pavalgyti kaip tikras Italas. Metas desertui – ledams, juokaujama, kad visos Romos ledainės vadina save geriausiomis, bet visi sutinka, kad „Ciampini“ niekada nenuvils. Čia galima rasti įvairių skonių ledų nuo paprastų iki įmantriausių pvz kaštonų skonio ,,gelato“. O kur dar Itališkos užkandėlės, pyragaičiai, bordo skaidrumo vynai...būtų nuodėmė viso to neišbandyti.
Roma turi ir dar vieną unikalią savybę. Tai, kas žmones traukia čia atvykti ir grįžti dar ne kartą, tai, ko paprastai nesukursi, tai sava, natūralu. Kalbu apie atmosferą. Kad ir kokios bėdos žmones persekiotų jų gyvenimuose , Romoje jie vėl patiki viltimi, kad dar įmanoma atrasti išeitį, vieniši žmonės šiame meilės ir romantikos mieste tikisi surasti didžiąją gyvenimo meilę,kad vėliau galėtų visiems pasakoti savo pažinties istoriją. Kai kurie tiesiog nori patirti nuotykių, kurie šaltą žiemos dieną priverstų sušilti ir nuklysti į prisiminimus. Čia viskas šviesiau, šilčiau, aiškiau, čia žmonės aistringesni, drąsesni, laimingesni, iš tikrųjų gyvenantys, o ne egzistuojantys.Todėl atsakymas į klausimą, kodėl Roma tokia sava ne tik man, bet ir kitiems, labai paprastas – nes čia žmonės randa, tai ko kiekvienas ieško. Tai nėra tik kurortas, tik istorinis paveldas, tik religinė šventovė, tik skonio, meno ir grožio darna – tai viskas kartu. O ko aš čia ieškočiau? Turiu prisipažinti esu beviltiška romantikė, vis žiūriu filmus, skaitau tuos žavius atostogų dienoraščius ir svarstau, kodėl tai atsitiko ne man, ar dar ne mano laikas? Aš iš tų žmonių, kurie ieško gyvenimo nuotykių tose siaurutėse gatvelėse, kuriuos rutina šiek tiek nuslopino, bet nesugebėjo užgožti svajonių ir karštos širdies. Todėl dabar užmerkiu akis, sugalvoju norą ir metu monetą į Trevi fontaną...Viliuosi, gal ir man nors kartą iškris laimingas skaičius...
