Lietuva gali pasigirti ne tik lankytinų vietų, bet ir bažnyčių gausa. Jų Lietuvoje suskaičiuojama apie 800. Daugelis šventovių mena seniausius mūsų valstybės laikus, istorijos vingius, saugo sukauptas meno vertybes. „Keliaujant po Lietuvą, verta aplankyti ne tik muziejus, užkopti į piliakalnius ar pasivaikščioti regioniniame parke. Ne mažiau įdomios net mažiausios bažnytėlės. Jos geriausiai atspindi tai, ką Lietuva išsaugojo per 620 krikščionybės metų“, – pasakojo leidyklos „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kandrotienė. Šią vasarą išleidę jau ketvirtąjį leidinį apie bažnyčias – „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“ – leidyklos darbuotojai vieningai pritaria, kad bet kuri didelė ar maža bažnyčia gali nustebinti savo grožiu ir unikalumu.
Visiems tikintiesiems ypač svarbi Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pivašiūnų miestelis (Alytaus r. sav.) nuo seno garsėja istorija, gražia bažnyčia ir stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu. Pivašiūnų bažnyčia yra pagrindinė Kaišiadorių vyskupijos šventovė po Katedros. Joje švenčiami Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų – pagrindiniai vyskupijos atlaidai.
Pirmąją katalikų bažnyčią 1648 m. pastatė Kauno stalininkas, Medilo seniūnas Jonas Klodzkis. Ji stovėjo ne dabartinės bažnyčios vietoje, o slėnyje, netoli dabar stovinčios medinės koplytėlės.
Bažnyčią fundatorius pavedė Senųjų Trakų vienuoliams benediktinams. Vienuolyno čia neįsteigė, vienuoliai aptarnavo įsteigtą parapiją, kuri buvo laikoma Senųjų Trakų filija. Koplyčia sunaikinta 1655–1661 m. karo metu. Po karo iki 1667 m. čia gyveno benediktinai. Iki 1669 m. jie pastatė medinę bažnyčią, kurią 1674 m. konsekravo Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupskis. Yra nepatvirtintų duomenų apie XVIII a. vid. (1748 m.) bažnyčios gaisrą ir jos atstatymą 1766 m.
XIX a. pradžioje sunykus (kitais duomenimis – sudegus) medinei Pivašiūnų bažnyčiai, naujos bažnyčios statyba rūpinosi Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno abatas, Pivašiūnų parapijos klebonas kun. Celestinas Soroka. 1825 m. pastatyta didelė graži medinė bažnyčia. 1850 m. kun. C. Soroka pakvietė Vilniaus vyskupą Vaclovą Žilinskį, kad šis pašventintų bažnyčią. Abi šias datas mini bažnyčios vakarinėje pusėje pamatuose įmūrytas akmuo su lenkišku įrašu.
Daug remonto darbų atlikta ir dailės kūrinių bei reikmenų parūpinta klebono Vladislovo Konstantino Lodzės (1883–1894) iniciatyva bei lėšomis. XX a. bažnyčia buvo nuolat remontuojama. Tarpukariu buvo planuojama pastatyti naują mūrinę bažnyčią arba bent pristatyti du mūrinius bokštus. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė bažnyčios statybos planus.
Pivašiūniškiai sakydavo, kad Pivašiūnus pasaulinių karų metais apsaugojo Švč. Mergelė Marija. Bažnyčioje kabo stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Nuo karo nelaimių apsaugotos parapijos žmonės restauravo stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą (restauravo dail. prof. J. Mackevičius).
2007 m. Pivašiūnų bažnyčia įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą.
Bažnyčia – lotyniško kryžiaus plano, stačiakampio formos, su keturių kolonų portiku priekiniame fasade. Virš pagrindinio įėjimo išsikišęs balkonėlis. Bažnyčios lauko sienoje ties didžiuoju altoriumi yra niša su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Anksčiau šioje nišoje kabėjo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Vidaus erdvę į tris navas skirsto dvi eilės aštuonkampių stulpų. Kiekvieną navą dengia lenktos lubos.
Didžiausia bažnyčios vertybė – malonėmis garsėjantis paveikslas „Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda“, traukiantis tūkstančius maldininkų melsti paguodos, ramybės, tikėjimo ir malonių. Jo atsiradimo istorija skelbia, jog jis fundatoriaus atvežtas iš Turkijos. Paveikslo analizė tvirtai leidžia teigti, kad tai Lietuvos dailininko XVII a. vidurio ar nedaug vėlesnis aukšto meninio lygio kūrinys. XVII a. aštuntajame dešimtmetyje Švč. Mergelė Marija ir Vaikelis Jėzus buvo pagerbti karūnomis, o 1750 m. jų atvaizdas papuoštas ornamentuotais aptaisais. Paveikslą 1988 m. rugpjūčio 14 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Titulas primena sunkų Dievo tautos ir Lietuvos kelią į laisvę, kartu suteikdamas viltį pasiekti Dangaus Tėvo namus.
Dievo Motina spinduliuoja gerumą, atlaidumą; dešinėje rankoje ji laiko Kūdikėlį Jėzų, kuris laimina. Dievo gautas malones, meldžiantis prie paveikslo, liudija daugybė padėkos ženklų – votų. Gyvas žmonių tikėjimas liudija stebuklingą šio paveikslo galią. Kiekvieno mėnesio 15 dieną švenčiami malonėmis garsėjančio paveikslo tituliniai atlaidai. Maldininkai susirenka pagarbinti Pivašiūnų Dievo Motinos ir paprašyti dangiškos globos ir užtarimo. Nuo seno garsūs Pivašiūnų Žolinės ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, maldininkai atvyksta procesijomis.
